Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Pernelyg dažnai galvoju, kad visa realybė – kažkieno sumodeliuotas spektaklis, kuriame mes improvizuojame užrištomis akimis, nežinodami, jog improvizuojame, nes esam įtikinti, kad atliekame kur kas svarbesnę užduotį: gyvename. Man bloga apie tai galvoti, pastaruoju metu mintys įsismarkavo, susisuko į glitų kamuolį ir pradėjo pavojingu greičiu judėti mano galvoje, galbūt reiktų kreiptis pagalbos, galbūt, jei dar tikėčiau pagalbos buvimu. Būdamas mažas, tikėjau Dievo visagalybe bei viskuo, kas surašyta katekizmuose, tačiau laikas lupo tą tikėjimą tarsi svogūną: iš pradžių suabejojau ritualais, paskui tiesomis, galiausia pačiu Dievu. Manau, daug kam taip nutinka. Manau, daugybė žmonių kenčia taip pat, kaip aš, ar netgi labiau, tarkime, laikrašty dažnai perskaitau straipsnių apie tai, kaip kas nors apdegė 80 procentų kūno, kaip kombainas piliečiui nurėžė ranką, pilietę muša ir terorizuoja vyras, apskritai nėra darbo, ateities, ką valgyti, gali tik prisilakti pigaus spiritizuoto šlamšto, jei turi kojas ir rankas arba jeigu kas nors tave pagirdo.

Eleonoros kulniukai itin aukšti, gal bus 15 cm, ir smailūs, raižo brangų parketą, bet jinai tiesiog įsimylėjusi tuos fetišistinius batus ir netgi kai vaikštinėja nuoga, jų nenusiima. Aš niekuomet nesiskiriu su savo pentagrama ant kaklo. Ir kodėl sakoma, kad blogai prisirišti prie daiktų? Daiktai bent jau savo noru mūsų niekuomet nepalieka. Jie retsykiais dingsta, pamesti, pavogti, pasisavinti dvasių, apsėdusių mūsų butą, tačiau niekuomet – savavališkai. Daiktai yra kūno tąsa. Tikiu, kad nusiaudama batus Eleonora jaučiasi taip, tarsi plėštų nuo kojų odą. Todėl neprieštarauju, kad mylimės apsiavę, kartais tai netgi neišvengiama, ypač kai skubi. Viskas priklauso nuo grožio sampratos, o mes su Eleonora esam savotiško estetizmo fanatikai.

Dabar ji rūko ir žiūri į mane, o aš spausdinu, kuriam velniui, nežinau, gal tai paskutinis laiškas, atsisveikinimas, nors neketinu tuojau pat mirti, bet ką gali žinoti, kas bus rytoj, poryt, arba po metų, galbūt iki to laiko man nekils noro sėsti prie velnio dėžės ir ją įjungti, kartais iliuzinė tikrovė įsiurbia į save įvykių srautu, taigi geriau parašyti apie save, kai galiu ir noriu, nieko nedarau per prievartą, beveik nieko, tai reiškia, nesinaudoju valia, greičiausia manoji valia ir sąžinė atrofavosi, ir nesakykit, gerai tai ar blogai, nes jūs manęs nedominat, esu egoistas bei egocentrikas, ir tarkime, kad čia bus mano paskutinis (ir pirmutinis) opusas, neturintis prasmės ir tikslo.

Ji žiūri į mane, nes niekuomet anksčiau nerašydavau, ir lėtai, gašliai pučia dūmus, užmetusi koją ant kojos, jos kojos tokios dailios, su apvaliais keliais, aptrauktos juodomis aksominėmis kojinėmis ir sukištos į aukštus fetišistinius stilleto tipo batus. Viena plaštaka ilsisi ant viršutinio kelio, pirštai ilgi, ploni, apmaustyti gausybe aštriabriaunio sidabro, kuris dažnokai netyčia palieka man randus ant veido, kaklo, nugaros, pilvo, kartais prašau ją nusiimti visus tuos papuošalus, nes pradedu bijoti jos prisilietimų. Jos nagai ne itin ilgi, bet aštrūs, sukrešėjusio kraujo spalvos, neabejoju, kad jos panagėse likę likučiai to kraujo, kurį jinai man nuleido. Jos cigaretė trumpėja, kambaryje melsva nuo dūmų, aš uždedu kairiąją ranką jai ant šlaunies ir lėtai kišu ją po pūstu nėriniuotu sijonuku, ten šilta ir saugu, jei būčiau koks nors mažas gyvūnėlis, tarkim triušiukas, juodas bailus triušiukas, būtinai palįsčiau visas po tuo sijonu.

-Tu rašyk, rašyk, - nusijuokia Eleonora, ir sumurkdo nuorūką į peleninę. Aš ištraukiu ranką ir paimu kandiklį, jinai įkiša cigaretę ir pridega. Kuriam galui aš apskritai rašau? Galbūt fiksuoju kaip fotoaparatas malonią lietingą popietę kartu su Eleonora, mylimąja, kurios greitai neteksiu, arba ji neteks manęs, bet kuriuo atveju ši popietė jau šįvakar virs praeitimi, ir man baisu, juk viskas praeina, ir marionetės pasensta ir numiršta, gailiai pakibę ant siūlelių. Galėsiu aprašyti, kaip mes mylėsimės dabar, kai surūkysiu cigaretę, kad vėliau, kai viskas bus kitaip, ar bent kai kas, skaitydamas tas eilutes apsiverkčiau ir daužyčiau galvą į sieną, kad ašaros sustotų. Seksas su kiekviena mergina ganėtinai skiriasi, tačiau kai kurių iš savo buvusiųjų netgi nepamenu, galbūt pamiršiu ir Eleonorą, o tai būtų siaubinga, ne dėl to, kad neteisinga jos atžvilgiu, tačiau todėl, kad laikas yra man nepavaldus trintukas, ir netgi nuosavas performansas retrospektyviai perkreipiamas ir performuluojamas taip, kad tampa visiškai kitu gyvenimu, visiškai kita praeitimi, ir „reali“ praeitis tiesiog dingsta. Žinoma, nematau ypatingos prasmės toje „realioje“ praeityje, tačiau pats faktas yra erzinantis, nes plūduriuoju kažkokiame interpretacijų ir subjektyvaus suvokimo okeane, nerasdamas pagrindo po kojomis, o Eleonora atrodo kaip guminė lėlė, nes net jeigu šnekamės, niekada nesuprantame vienas kito visiškai.

-Duok tabletę, saule, - paprašau jos, ir ji iš spintelės išima mažą baltą dėžutę, kurioje yra nedidelės baltos tabletės, ir įpila vandens į stiklinę, ir aš išgeriu vandenį bei tą tabletę, reikia nuraminti mintis, reikia pabaigti pirmą ir paskutinį opusą, kuris yra visiškas kliedesys, ir eiti į lovą su Eleonora, nes ten šilta, ir patyrę savo džiaugsmo dozę mes galime susiglausti ir jaustis nebe vieni, nebe okeane, ir nerealybės jausmas pasitraukia į kampą, piktai stebi mus, besidžiaugiančius aplinkos materialumu, kartais suspaudžiame vienas kitą tiek, kad vos neuždūstame, ir draugaujame su skausmu, nes tuomet, kai skausmas užtvindo galvą, visi kiti pojūčiai nebetenka prasmės, ir mintys paskęsta tame skausme, paskui išnyra švaresnės.

Rytoj vis tiek teks pabusti, ryte ar dieną, ar vakare.
2005-09-18 22:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-03-23 20:07
Kaligula
į mėgstamiausius
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-23 20:13
Rūkas
Net nežinau, kaip apibūdint. Labai vykęs fragmentas. Tikroviškas ir nuoseklus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2005-09-20 19:04
Maliciuos
Neblogai. Tas Eleonoros balsas tokioj tyloj labai stipriai nutvilko :) Tarsi kapuose granata sprogusi butu :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą