Lietus į rytmetį įžnybia,
ir teka rožių rausvas kraujas.
Čia spengia galvoje ramybė,
aušra žvaigždynus išuogauja.
Dangus, toks garbanotas, pilkas,
ir vėjas jį kedena šukom.
O kriaušių apdaras - tik šilkas.
"Nėra dar saulės" - mes sušunkam...
Neatsispyriau ėr aš bėški pamakliavuotė. Tematika jau gan nusitupiejusi, - ryta ramybė, prieš saulės patekijėma, tačiau rytmetė erdvie ėr paslaptingoms yr tuokėi neišsemamė, kad gal rašytė ėr rašytė. Eilieraštė forma tėkra gera, įriemėnonti trumpuo sekundie daug vaizda, tėksliau kap jodonti nuotrauka, o tas monėi laba patėka, riema pasirinktė gan paprastė: "Ne, saulės dar nėra", bet vėsai gerė, jautams lyg puokalbis, lyg dualistėnė eilieraštė veikiejum sandara, kažkuoks puokalbis, dialuogs, o gal net retuorinis monoluogs - "Ne, saulės dar nėra", dar gali grožėtis paryčiu, va jautama tuokė galėma pabaiga. Yr ėr tuokium šabluonėškomum ligo, bet gera išvinguriouji, monėi laba patėka, gal kėik ta migrena per sunki, bet juk če paryte, ėr dar tėi "tik" beveik nereikalingė, anėi žymesnies prasmies nesuteik eiliem ėr be anum vėskas suprontama yr, laba maluonos ryts. Gražos kalbiejėms.
galbūt nebeišvengsiu šališkumo, bet mažiau 4, neduosiu. :)
" dar su tamsa pasiruošia, suvilgo,
nakties vėsa... suverdama rasos lašus,
ant laukiančių mano prisilietimo smilgų
kai veš mane kankynėn rytmetis aršus... "