Šiluma užpildyta

Rudenį pirmiausia pajaučia mano rankos: varva, ledinės nuo lietaus ir tas jų begalinis skubėjimas pasibaigia muistymųsi kišenėse. Taip jaukiau, be to kartu telpa mano pasaulio dalelės: pažymėtas autobuso bilietėlis primena apie klajones, keliasdešimt centų grąžos už arbatos puodelį, gurkšnotą slepiantis nuo vėjo, ir išbyrėjusios, jau nebekvepiančios žolelių smiltelės, dar vasarą dovanotos ir išbyrėjusios. Visa tai šildo mintis ir vidų, todėl nebūtina įsivaizduoti esant kažkur, nepavydėtiname karštyje.
Lašai nustoja smarkiau kritę, bet vis vien prisiglaudžiu prie šaltos sienos ir laukiu, kol visai nurims. Taip stoviu ir žiūriu kaip žmonės elgiasi lietuje. Dažnai nesuprasi ar jie džiaugiasi, ar ne. Pro mane prabėga pora, suskibusi ir juokdamąsi. Ištraukiu ranką iš kišenės ir užsimanau, kad mane kas paimtų už rankos, o galbūt net apkabintų. Kartais žudo ta vienuma, tada ir lietus nebekvepia lietumi. Žvelgiu į balos paviršių ir matau ją: tokią nebylią, sulytą, be šypsenos. Trumpai jos nebematau - pravažiuoja automobilis, todėl privalau pasitraukti, o balos vanduo banguoja.
- Ar galiu? - išgirstu šalia ir krūptelnu.
Nieko nesakiau ir šalia atsistoja jaunas žmogus, prisiglaudžia prie sienos ir žiūri tolyn. Balos paviršiuje nebeseku jos, mane labiau domina kaimynas. Jo plaukai daug šlapesni nei mano, taigi aš jaučiuosi šaunesnė. Trumpai pažvelgiu į ją, o ji taip pat kukliai patenkinta šypsosi ir akyse matyti noras žvilgčioti į šalia prisiglaudusią figūrą. Nespėju - automobilis vėl rieda pro balą ir pasitraukiu, kad neaptaškytų. Nebematau savo atvaizdo - atsidūriau greta kaimyno. Jaučiuosi pastebėta tyloj. Netrukus abu suprantam, kad lietus baigėsi. Padovanojusi šypseną, žengiu tolyn. Einant girdžiu kaip kažkas groja pianinu net nenumanydamas, kad manyje kątik šiluma užpildė paskutinę tuštumos dalelę.