apie įvykį

palengva,
tarsi žengtų per gležnus lotosų  žiedus,
tarsi bijotų sukelti ne tik garsą, bet ir didesnį oro virptelėjimą..
tarsi mylėtų tylą ir nekęstu garso,
tarsi vengtų, jog kažkas pamatys praslenkantį šešėlį ..
pro jau išdžiūvusias saulėgrąžas,
pro baltažiedes chrizantemas,
pro iš nuostabos sustingusias zyles,
pro nutilusius žiogus,
pasislėpdamas šešėliuose ir pirštų galais prasliūkindamas spindulių apšviestas erdves..slenka tuoj įvyksiančio nutikimo pagrindinis dalyvis.
Jis primena medžiotoją ir auką tuopat metu, vergą ir šeimininką, apgaviką ir apgautąjį, žuvusįjį ir žudiką, nuskriaustąjį ir skriaudėją, mane ir tave, popieriaus skiautelę ir ugnį.
Iki pat įvykio pabaigos jis gali apsimesti bet kuo, gali apsimesti netgi dievu. Tačiau neilgam, jo netikrumas aiškėja jau prasidėjus įvykiui. Nors iki paskutiniosios, lemtingosios, palaimingosios, pakeičiančios viską akimirkos jis sugeba išlikti bet kuo. Koks jo vardas? Iš kur jis? Ar jam patinka saulėlydžiai ar saulėtekiai? Ar jis mėgsta jazminų arbatą? Ar jis planavo šį įvykį? Kodėl jis nekenčia triukšmo? 
Neklauskite, jis jums meluos. Bet net pats nenutuoks, kad tai melas. Jis tuo tiki, jis tuo gyvena, tai gyvena jame. Jis suoks jums apie savo neapsakomai dorą tėvą, neišpasakytai gražią motiną, protingus ir laimingus brolius bei seseris, arba priešingai - sakys, kad jo tėvas mirė jam dar negimus, kad išprievartavo jo motiną, kuri po gimdymo bandė kelis kart nusižudyti ir dėl to dabar leidžia savo dienas psichiatrinėje. Sakys, kad turi seserį, sakys, kad ji kekšė, narkomanė auginanti 3 metų cerebraliniu paralyžium sergantį sūnų. Tada žaviai nusišypsos ir paprašys jūsų priimti jį nakvynei.
Jis meluos - jūs tai nutuoksite, bet nebūsite tikri, nes ir jis pats nebus tikras, kas jis.
Jis jums meluos.. bet privers jus jį mylėti.
Pririš nematomais saitais ir it šunytį vesis paskui save, kol jam įgrysite. O kas po to? Ar jis taps medžiotoju, o jūs auka? Ne, jis dings, o jūs žaisite su juo slėpynių it su mažu vaiku, tik daug labiau jums skaudės.
  Atleiskite, nukrypau nuo temos, juk kalbėjau apie įvykį, kuris tuoj tuoj nutiks.
  Žmogus, apie kurį pasakojau, pasislėpęs už kažkieno sustingusių minčių, laukia tiksliai nustatyto laiko. Sėdi ant suolelio ir įdėmiai žiūri į naktinėje tyloje pasislėpusias pabaisas. Taip, jos gyvos tik jo galvoje, o gal tik jis jas pastebi?
  (O gal vis tik ne jis jums meluoja, o jūs jam?)
Neilgai taip išsėdėjo žmogus. Staiga pašoko it medžioklio sužeistas tigras, it netikėtai prisiminusi įjungtą lygintuvą namų šeimininkė, it pelė išgirdus besiartinančią katę.
  O jei jūs būtumėt matę jo akis!
  Smėlis, lėtai įsispraudusios jame pėdos, požeminė stotis su negyvėliu.
  Žmogus bėgo, bėgo suvaidinti pagrindinės rolės tuoj įvyksiančiame spektaklyje. Įsisprausti kitų atmintyje.
  Moiros suko ratus aplink jį. Visos trys savo viena akimi jau matė kuo įvykis baigsis, kas bus po jo.. kas bus po žmogaus.
  Vaiko, pakėlusio gatvėje blizgantį daiktą, ranka greit pasruvo krauju.
    'Visada galite išgerti raminamųjų dozę ir gerai išsimiegoti', - sakydavo gydytojai mūsų tuoj įvyksiančio įvykio dalyviui. Jis jų neklausė. Jei paklaustumėte, jis nė nemirktelėjęs pasakytų, jog kaip gyvas nėra to girdėjęs. Jūs juo patikėtumėte ir dar labiau jį pamiltumėte.
    ..ach..taip apie įvykį.
  Iki jo dar liko šiek tiek laiko. Gal dar pavyks užkirsti jam kelią. Jei sutiktumėt šią žmogystą ir papasakotumėt jam apie nykštukus, gyvenančius terasose, ir fėjas, skraidančias apie jūsų namus, jis galbūt atsisakytų savo sumanymo
  Jis mėgo pasakas.. klausydavos vaikystėje kaip nepažįstama moteris jas skaitydavo..
  Jis troško gyventi pasakose, troško, kad pasakos gyventų jame.
  Įvykis dar įvyks. Neužbėkime jam už akių.