Žmogum esi, kitam – žmogaus draugu pačiu geriausiu.
Nevizgink sakiniais, neurgzk, jei nori būti norimas.
Neišnešiotas, broli trečias, aš tavęs neskriausiu:
gyvenimus penkis už ačiū, pirmąjį už dolerius
skiriu, atsiskiriu vienuoliškai, kol tu dar drungnas,
akiduobių tamsoj, kol kabinies į dulkių aitvarus.
Be pliusų aš, be minusų, nes srovę jau išjungęs,
galiu pakraut tave, iškraut į sandėlį, palaidoti
šiek tiek, nedaug. Palauk – matai, kiek amžių aš pusčiausi
žodžius, akis išlipusias į fronto pirmas linijas,
kur tuščios pakelės pasikelia kalbas tuščiausias,
kur Dievo žodis tik į kiaurą ausį vėjo minimas,
ten atsisėsk man dešinėj – kairėj jau dangūs trupa.
Pats parašysiu debesy vienuoliktą įsakymą.
Tuoj mano lūpų sėdmenys įpūs į tavo lūpas
gyvenimą nedaug kartotą, tą, kurį mes lakame
penktadieniais, šeštanaktėm – susiskaičiuok, jei moki
neišnešiotas, mano rūpestėli, vėjų įsčiose.
Mes gimėm žmonėmis, mes šuniškai išeit sunokę.
Matyt, mama - gamta prastai bus audeklus suvysčiusi.
Iškilnus eilius, toks iš Viską Galinčio pozicijos - smagus ir drūtas tekstas, su švelniais ir tyliais nuoširdumais.
Dabar belieka tau, Žmogau, iš padangių trenkti žaibu į nykštuką myžtuką, jei tasai kėsintųsi į tavo Įsakymus.
Aš savo ruožtu padedu 5 pirštus ant tos Knygos ir prisiekiu: sakysiu tiesą ir tik tiesą. Geras darbas.
et..virtuozas...:) jėga :)
teka, teka, teka, vienas leksikinis bėgimas, srautas duoda pradžią kitam - geresniam, tobulesniam, brandesniam (vieta apie krūvius išradingai); labai patiko bibliniai niuansai, tokie pritraukti prie kaimietiško suvokimo rėmų (priešpaskutinis posmas); viso eiliaus tragiškas, graudus esybės devalvavimas, kartu (su)prasminimas - juzinis tonas :) liuks; pabaigoj mažybiniai ("rūpestėlis"), supaprastinti ("įsčios", "mama", "audeklai") itin kutena skaitytojo (bent jau mano) simpatijas :))nevenkit tokių šalia brandžiai komplikuotų, tikrai gražiai.
555.