Išpažintis

Šventumo
Apsėsti pirštai
Rauna piktžoles
Kristaus daržely,
Iš įpjovos delne vienuolis
Tyko iššokančios dvasios
Ir jos virsmo
Į dūmų tiltą – niekad
Moliusku nebuvęs, jūros
Smėlio neaižytas
Taps perlų vėriniu vargstančiam.
Vienuolyne
It klavišai, šalia viens kito sugulę
Tylos atstumu, po sniego oda
Vos alsuojantys,
Pirštų pagalvėlių niekad nejautę –
Vivat musica, Dieve! Ganytojas,
Klausyklos apsaugotas tardo
Sužeistą žvėrį, švelniai
Tiria dėsningą nykimą kaip ledo
Gabalo tirpsmą.
Vivat musica! Kosti,
Kančią kalba kimiai
It gervė, širdies skilveliui
Požemį geidžianti plakti. Visa
Yra manyje: styga,
Pjaunanti veidrodžio kampą,
Mergaitė pamilus jame
Tirpųjį kūną šilko suknelėj,
Akių taurėlapiuos virpantį,
Krečiamą drugio... Visa yra:
Šuolis žiogo brangesnis
Iš kelnių kišenės ant smilgos
Išlenkto tilto už šuolį į dangų,
Opalo skaidrumo;
Vivat musica, Dieve!
Luošas
Atspindys mano sielos
Šmėkšteli ausies rezginy,
Burną atverdamas
Jis atriša balandžiui sparnus
Į ražienų lesyklą:
Misereatur
Tui Deus. *
Ir
Žarijas liežuviu apvertęs –
Sumeluoja jai pasveikimą,
Laižo druską
Nuo ganančio delno
Lyg šuva
Seilėm vilgantis žaizdą.



*Misereatur tui Deus –tepasigaili tavęs Dievas