pasimuistymai normalios šeimos rėmuose

Kaip kiekvienam normaliam žmogui man dažnai trūksta erdvės. Sėdėti savo dėžutėje – bute, ar vaikščioti į kitas dėžutes – butus, parduotuves, kontoras, jaustis apribotai gatvių eismo, kitų žmonių judėjimo – įkyri. Pinigų stygius, buitinės problemos, neišrišti santykiai, komplikuotos aplinkybės darbe ir šeimoje – šiuolaikinio miestiečio nepereinamos, begalinės džiunglės. Norisi pasiimti mačetę ir gerai pasišvaistyti į visas puses nesigailint civilizacijos teikiamų paslaugų (beje, mokamų ir gana nepigių), o paskui, prisistačius uoliems visuomenės moralės, tvarkos ir gerovės sargams, surikti: „I am just a playboy and nobody loves me“. Nors turbūt išeitų tik gailiai sukiauksėti, priblokštam jų didybės, jų tiesos ir, be abejo, jų skaičiaus.

Nebežinau, ką vainoti, politikus, biurokratus, nusigėrusius elgetas ar nepakenčiamus giminaičius. Jaučiuosi tarsi miltai, byrantys per rėtį. Išsisijoju. Tai, kas geriausia, sukrinta duonai mūsų kasdieninei. Man lieka pelai. Sąšlavos, antrarūšiai trupiniai savęs su savosiomis atliekomis. Perdirbti jas į apkalbas, tulžį, pasaulio juodinimą dėl to, kad išbarsčiau, išdrabsčiau savo vertybes? Mylėjau tuos, kuriems gal nereikėjo mano meilės, vykdžiau pareigas, kad atrodyčiau padori aplinkiniams, draskiausi tarp to, ką turėjau daryti, ir to, ko troškau. Svajonės išsigimė. Nenoriu guostis, kad, neva, laikas ir praėję metai, įgyta patirtis jas pakeitė. Ne pakeitė, o prislėgė kapinių plokšte.

Liko tik senstelėjęs kūnas, nepasitenkinimas savimi ir noras mokyti kitus ... gyvenimo. Normalūs normalaus žmogaus pojūčiai.

Ten sausa. Greičiausiai ne todėl, kad tavęs nebemyliu, ne todėl, kad nebegeidžiu. Pavargau, besvajodama apie pasaką tavo glėbyje. Nebeįstengiu sukurti nieko naujo. Vis tas pats senas nutriušęs scenarijus – įprastas buitinis pasimylėjimas kartą savaitėje.

- Negaliu... Nepyk...

Tu nusiriti į lovos kraštą. Norėčiau tau paaiškinti, kad mums nutiko taip kaip visoms normalioms šeimoms. Bet kam aiškinti tai, kas ir taip aišku. Visgi ieškau žodžių, nes skaudu prarasti tave, mūsų bučinių gaivumą, pokalbius prieš ir tylą dviese po.

Skaudu, kad skaudinu tave ir dabar, bet nerandu tų neegzistuojančių žodžių, ir net apsimesti kietai miegančia iš nuovargio nebepavyksta.

- Supranti, jaučiuosi tarsi... Tai lyg išmalda. Kai tu turi laiko. Kurį lyg įpareigotas skiri man. Periodiškai, pagal grafiką. Neklausdamas, ar tada aš to noriu, ar ne. Paversdamas mane apgailėtina elgeta, kuri ima tai, kas duodama, bet kada... Kai tik, praeivis susimyli.

Ir iš tikrųjų man jau girdisi variokų skimbčiojimas į skardinę. Garsas, kuris reiškia panieką, sumišusią su užuojauta, bet ne meilę.

Bet tu negirdi nei mano žodžių, nei to apgailėtino skimbčiojimo. Tu seniai manęs nebepastebi, nes tvirtai žinai, kad visada rasi mane ten, kur palikai. Mano vieta fiksuota, kaip gesintuvo, kuriuo dažniausiai ir neprisieina pasinaudoti. Apdulkėjusio gesintuvo, kurį gal pakeis, kai pasibaigs garantijos laikas, o gal ir tai pamirš padaryti.

Pats sunkiausias dalykas yra tapti kūdra, į kurią niekas neatiteka ir niekas iš kurios neišteka. Tik, kur kartais, nelabai to geidaudamas, bet žinodamas, jog reikia, įšoka žmogus, kuris neatneša lelijų, kad tave papuoštų, bet išlipęs dar nusišluosto kojas žolėje.

Tu viso to nematai. O aš tyliu ir dūstu, ir dar paslaugiau praskečiu kojas.

Juk tebemyliu tave ir negaliu rėkti apie tai, kas sugriautų tavo džiaugsmą mūsų ramia pilnatve.

- Ateik... Noriu prisiglausti...

Bet tu nusisuki. Nusisuki ir užmiegi. Ir aš nusisuku ir verkiu, ne tik įsivaizduoju, kad verkiu, nes tu nebekuri naujų erdvių, kurias galėčiau užpildyti. O aš... Aš priversta būsiu, ne, jau esu, išeiti ir jas susikurti arba vėl atrasti. Dabar tai tikrai tyliai verkiu, kad neprižadinčiau tavęs. Nors nėra dėl ko. Man tik, kaip kiekvienam normaliam žmogui, pritrūko erdvės.