Tundrą sapnuoja evenkas

Tundrą sapnuoja evenkas,
o ta tundra – toli.
Toliau jau ir būti negali.
Ir niekados
prie sapnuojančio ji nepriglus.
Liūdna, graudu, nejauku,
o padėt – negali,
nes ir tu juk kartais
sapnuoji
seno miesto griuvėsius
ir kūdikio savo vis ieškai
ir rast – negali.

--- Mūsų gyvenime,
mūsų skaistyklos gyvenime,
prie ko prisiglaudęs va, šitoks –
esi?---
Kai kojos parvestų namo-
namų nebėra,
kai viską turi – pavargęs esi.
… Liūdną motyvą dainuoju,
kad liūdna nebūtų evenkui,
sapnuojančiam tundrą
šaly svetimoj.