Tėvui

Prie jūsų stalų – juk sėdėjau,
valgiau duoną ir druską.
Paskui…
O paskui – vis kas sau, atskirai.
Skaldėt malkas, ugnelę kūrenot.
Bet nebuvo manęs nei paveiksluos,
nutapytuos šiaip taip, paskubom
ir nebuvo manęs jūsų žody –
netaupiam. Ir nebuvo tenai,
kur išėjot ieškoti stiprybės
savo giminei. Buvo vėlu.
Vėjas lankstė, lingavo ir draskė žolynus,
biro sėklos į rudenio žemę,
bet nebuvo manęs ir tenai.
Tuščias šitas ieškojimas, tuščias,
aš esu ten, kur galima būti
tik geram, tik be galo geram.