Karščiuoju

o tada
lyg nervas trūksta galvoj
ir plinta baisus uždegimas -
vaivorykščių šilkas lengvas,
vaivorykščių lyg,
ant vandens.

ką tik
gyvybe blyksėjusios
mintys – guvios šaudyklės –
štai stingsta, štai dūsta, štai
apsivėlę sukrinta į žuviškus
savo pragarus.

mano
tie pragarai, suprantu, kai,
metusi žvilgsnį į dugną tavo akies,
pasigaunu tą užkratą ir juoduoju,
iš lengvo juoduoju.
dūstu ir krentu,

ir ten, kur sukūrei man pragarus,
vaivorykštei duodu pradžią.