Fleitininkas  4

FLEITININKAS

4

Fleitininkas

Ar buvote kada patyrę savo pirmą meilę? Jeigu taip, tuomet suprantate, koks tai ypatingas, su niekuo nesulyginamas, kvaitinantis jausmas. Jeigu prieš tai nelabai mėgote poeziją, įsimylėję galite patys tapti poetais. Jeigu save laikėte storžieviu, nelauktai galite atrasti neišsemiamas švelnumo versmes. Žodžiu, tai pavasaris širdyje. Kažkas tuo metu būtinai gimsta.
Kaip ir visi jauni žmonės, aš nelabai gaudžiausi savo jausmuose. Juos atskirti gali paprastai tik po visko, kai pasižiūri atgal abejingomis akimis ir supranti, jog pirmoji meilė – tik paprastas susižavėjimas, o ta ideali mergina be trūkumų – ne tokia jau ideali... Ir trūkumų turi netgi daugiau nei kitos.
Taigi, Merė ir buvo ta mergina be trūkumų, kurią įsimylėjau visa širdimi ir kuriai buvau pasiruošęs kurti eiles. Ar bent tariausi įsimylėjęs...
Mudu praleidome visą dieną jos vyninėje, kalbėdamiesi apie viską, ką tik galėjome prisiminti ar sugalvoti. Jos akys ir balsas mane taip užbūrė, kad pamiršau viską, ką norėjau nuveikti šią dieną. Pamiršau netgi revolverį, kurį buvau pasiėmęs su savimi, norėdamas padėti Hefui. Ir kai vakare prisiminiau, kad man reikėtų eiti bent pasivaidenti šeimininkei, įtikinti, jog esu vis dar gyvas, visai nesigailėjau prarasto laiko. Atrodė, kad prasmingiau praleisti dienos jau nebeįmanoma.
- Ar galėsime rytoj susitikti? - paklausiau nekantriai, kai ji uždegė žibintą, norėdama mane išlydėti.
Merė nusišypsojo ir pabučiavo mane. Aiškesnio atsakymo man nebereikėjo.
Apsalusia širdimi dar pasivaikščiojau Teršeto pakrante, stebėdamas greitai temstantį dangų ir mintyse piešdamas vienas už kitą saldesnius ateities planus, kuriems visai nebuvo lemta išsipildyti. Bet tada man buvo nesvarbu...
Į savo kambarėlį grįžau, kai lauke jau buvo visiškai tamsu. Šeimininkė pašildė vakarienės likučius, tačiau aš buvau jau pavakarieniavęs pas Merę, tad suvalgiau tik vos vos.
Sunkiai sekėsi ir užmigti, tačiau užmigau, prieš tai atmerktomis akimis susapnavęs daugybę, vienas už kitą nuostabesnių sapnų.

Hefas susirado mane kitą dieną, ryte bevaikštantį netoli forto. Vis dar turėjau galvoje mintį įsmukti vidun ir pasižiūrėti tuos grūdus bei riebias peles, tačiau likimas tikriausiai paskyrė senį forto saugotoju, nes jis man vėl sutrukdė.
- Sveikas, Benai. Tikiuosi, šiandien tu nusiteikęs pasikalbėti su seniu Hefu? - paklausė jis keistoku balsu, pabrėždamas žodį „šiandien“.
- Mielu noru, - nustebau. - Ar kas nors nutiko?
- Nutiko... - Hefas dėbtelėjo į mane ir pasitaisė kelnes. - Tu vakar ką nors be savo puikiosios Merės matei, ar ne? Aš dvi valandas užeigoje prie staliuko laukiau tavo ir mergužėlės pokalbio pabaigos kaip koks bedarbis, bet sulaukiau tik vyno butelio ir sąskaitos. O desertui prisiklausiau tokių banalybių, kokias iš manęs nebent mano žmona jaunystėje girdėjo.
Tikriausiai išraudau, nes senis vėl krenkštelėjo ir numojo ranka:
- Na tiek to. Tu dar pameni mano pasakojimą apie aborigenų sudegintą kaimą?
- Pamenu...
- Kalbėsiu be užuolankų, Benai. Man reikia tavo pagalbos. Aš noriu ištirti fleitininko irštvą.

Maždaug tokio pasiūlymo iš jo ir laukiau. Tiktai buvo vienas „bet“ – aš nebeturėjau tokio entuziazmo, koks mane buvo apėmęs vakar. Dabar aš troškau tik vieno – būti kartu su mergina, siekti jos...
- Ką galvoji, Benai?
- Hefai, aš... Dabar aš tau tikrai negaliu niekuo padėti...
- Susiprotėk, Benai! Merė niekur nepabėgs. O štai gyvybes išgelbėti reikia jau dabar. Ar bent nutuoki, kiek medžiotojų šiandien paslapčiomis išėjo medžioti į kalnus?

Negaliu neigti, aš troškau nuotykių. Tačiau tuo metu tas troškimas buvo nepalyginamai silpnesnis už kitą, todėl aš ryžtingai papurčiau galvą.
- Negaliu, Hefai. Pažadėjau Merei, jog šiandien su ja susitiksiu. Ir rytoj negalėsiu, nes vėlgi pažadėjau...
- Pažadėjai, kad nekiši nosies į kalnus, - nusispjovė Hefaistas. - Jaunimas... Tikiuosi, susitikti su ja rytoj dar nepažadėjai?
- Dar ne, bet...
- Ir nežadėk. Benai, aš labai rimtai tau sakau: tą išgamą kalnuose reikia išrūkyti ugnimi! Ir man tikrai labai reikia tavo pagalbos.
- Aš Merei nemeluosiu, - pasakiau ryžtingai.
- Kas tau liepia meluoti? Rytoj važiuosi su manimi į Teršeto žemupį, taip jai ir pasakyk. Žvejosime.
Nustebęs pažvelgiau į besišypsantį medžiotoją, jis man ištiesė ranką.
- Ar sutinki? Tik tiek, nieko daugiau.
- Kuo čia dėtas žemupys?
- Tuo, kad tu nenori meluoti merginai. O aš tau siūlau važiuoti į žemupį. Nieko daugiau. Kas įvyks pakeliui, tebus kažkoks atsitiktinumas. To atsitiktinumo metu aš tau ir papasakosiu visas detales.

Hefaistas tikriausiai buvo tas pats velnias, dėl kurio Montis tapo dvasininku. Jo pasiūlytas planas atrodė toks nekaltas, kad aš nesusilaikiau.
- Tai iki rytojaus, Benai?
- Iki, Hefai. Kur susitiksime?
- Aš privažiuosiu su savo vežimu prie namo, kuriame gyveni. Tik būk pasiruošęs anksti keltis.

Koks kvailys vis dėl to aš buvau! Tiesiog įrodymas, kad negalima žaisti pažadais ir priesaikomis. Bet dažniausiai, darydami kokią nors kvailystę, mes net nesusimąstome, jog tai – didelė kvailystė. Mes tiesiog ją padarome...

Su Mere susitikau netrukus. Mergina liepė vyninę prižiūrėti Timui, o mudu patraukėme paupiu tolyn nuo Verdės. Kaip ir vakar, pametėme laiko nuojautą. Kalbėjomės, pasakojomės vienas kitam savo gyvenimus, tik greičiausiai man neišėjo iki galo atsikratyti nerimo dėl rytdienos planų, nes Merė tai pajuto.
- Ar kas nors nutiko, Benai? - paklausė ji, kai mudu sustojome kiek toliau nuo Teršeto, senų, sulinkusių medžių pavėsyje, kad neperkaistume saulėje.
- Ne... O ką, nejaugi tai matosi mano veide?
- Ne visai, - nusijuokė ji. - Bet tu skrajoji kažkur toli nuo čia.
- Aš dažnai skrajoju toli. Juk esu rašytojas...
- Ne, ne tai. - Merė atsirėmė į medžio kamieną ir prisimerkė nuo gaivios vėsos pojūčio. - Tu susirūpinęs. Kažkas tau neduoda ramybės.
Nors ir jauna, ji buvo pakankamai pastabi ir protinga. Viena tų, kurioms žvilgsnio ir proto aštrumo galėjo pavydėti daugelis.
Aš nepavydėjau. Tuo metu aš žavėjausi šiomis jos savybėmis, net jeigu jos privertė mane suabejoti savo būsimo melo patikimumu.
- Rytoj važiuosiu su Hefaistu į žemupį.
Ji net nekrustelėjo. Tik lūpose ėmė žaisti lengva šypsena.
- Ar dėl to tu nerimauji?
- Aš nerimauju dėl dienos be tavęs.
Ji pažvelgė į mane įdėmiu žvilgsniu, tarsi žibintu ieškodama tamsoje paslėptų paslapčių. Nuosprendį išgirdau tuojau pat:
- Poetiška, bet tau labai prastai sekasi meluoti, ponaiti Hantli.
Jos žodžiai manęs neišgąsdino, greičiau privertė susimąstyti apie savo ištartus žodžius.
- Tau atrodo, jog aš meluoju? - tyliai paklausiau.
- Mažų mažiausiai nutyli. Bet nieko tokio. Jeigu nenori, gali nesakyti.
Visa jos povyza dvelkė subtilia klasta. Ji laukė, kol neištversiu ir išsipasakosiu. Galbūt įtarė, jog turiu kažkokią paslaptį ir tiesiog laukė, kol ji išsprūs iš lūpų.
- Aš neturiu paslapčių, Mere...
Ir vėl pro šalį. Jos šypsena staiga paliko šalta.
- Benai, aš pakankamai gerai pažįstu Hefaistą. Tas senis išprotėjęs, apsėstas manijos pagauti fleitininką. Tikiuosi, jis tau nepasiūlė prisidėti prie jo žygių į kalnus?
- Siūlė. Aš vos nesutikau.
Dabar ji pažvelgė į mane beveik baimingai.
- Bet po to susitikau su tavimi ir tu mane privertei apsigalvoti...
- Tačiau kažkas vis dėl to tau neduoda ramybės...
- Juk sakiau. Diena be tavęs...
Melas? Ne visai... Tačiau labai labai arti. Aš galėjau pasakyti šiuos žodžius drąsiai, nes tai buvo tiesa.
Ir Merė tuo patikėjo.
Turbūt tos pačios tiesos pastūmėta leido man ją apkabinti ir pabučiuoti. Ne taip, kaip ji mane bučiavo vakar. Kitaip...

Kai grįžome namo, jau buvo visai tamsu, o mes buvome labai išalkę. Tik man nepavyko sugrįžti į savo kambarį. Merė užsispyrė man paruošti vakarienę pati, o vėliau, kai mažasis Timas jau  nebegalėjo žiūrėti į maistą ir beveik miegojo ant kėdės, ji paprasčiausiai užrakino užeigos duris.
- Mere, betgi Hefas manęs lauks iš ryto...
- Niekur jis nepradings, tas Hefas, - linksmai atkirto mergina. - Be to, ten labai prastos lovos.
Nuginkluotas tokio argumento pasilikau jos namuose. Merė paklojo man didžiulę lovą antrame aukšte, nedideliame kambaryje. Vorų ir voratinklių ten nebuvo, tačiau galinė kambario siena buvo papuošta dideliu, margu gobelenu. Kai palinkėjau Merei labos nakties, leidau sau pasiklysti gobeleno raštų labirintuose.

Iš ryto tikriausiai visai nebūčiau atsibudęs, jeigu ne mergina. Merė atsisėdo ant lovos krašto ir aš pašokau, iš karto nesuprasdamas, kas mane sujudino.
- Labas rytas, miegaliau. Tavęs Hefaistas jau pusvalandį laukia.
Ji kerinčiai šypsojosi. Neleido sučiupti rankos ir prisitraukti. Atsitraukė prie durų ir stebėjo.
- Aš tau paruošiau maisto. Lauksiu tavęs apačioje. Ir nebandyk užsnūsti, nes pasiųsiu Timą žadinti.
Grasinimas buvo pakankamai rimtas. Skubiai apsivilkau ir dar besileisdamas laiptais žemyn išgirdau nepatenkinto Hefaisto balsą:
- Visai aptingo jaunimas! Suruošk meškeres, sutvarkyk vežimą - telieka laiku įsėsti ir išvažiuoti. Tai ne – žadink dar paryčiais lyg princus kažkokius... Mere, ką tu jam vakar padarei? Nejaugi nugirdei?
- Dėl Dievo meilės, nutilkite, Hefaistai!
- Ko tu pyksti, Mere? Aš gi tik erzinu...
- Man nepatinka, kai mane erzina.
- Tu neturi humoro jausmo, Mere. Tai tavo trūkumas.
Senis sėdėjo prie pat baro ir tuštino vyno stiklą. Pamatęs mane, jis čiupo nuo baro skrybėlę ir kilstelėjo ją, tarsi sveikindamasis.
- Sveikas, Benai. Spėju, tavo tėvas buvo ne žvejys, ar ne?
- Stalius, - atsiliepiau sutrikęs.
- To ir reikėjo tikėtis. Ar bent žinai, kada žuvys geriausiai kimba? Mes jau būtume gerą gabalą kelio nuvažiavę, kol miegojai. Ei, Mere, gal tu jį vakar kankinai?
Merė pažiūrėjo į jį bereikšmiu žvilgsniu ir medžiotojas numojo ranka.
- Mere, išmok juoktis, antraip sena merga liksi. Patikėk, aš žinau. Benai, tu jau pasiruošęs?
- Pasiruošęs, - linktelėjau.
Merė ištraukė iš po baro ryšulį ir ištiesė man. Šyptelėjo, tarsi paneigdama Hefo pranašystes dėl senmergystės.
- Tai ir aš pasiruošęs. Ei, Mere, kiek man mokėti?
Panelė Hor tylėdama ištiesė medžiotojui popieriaus skiautę. Hefas dirstelėjo į ją ir staiga išsižiojo.
- Ar pakvaišai, Mee-eere?! Aš tiek ir per šimtą metų neuždirbsiu! Juk tik vieną stiklą išgėriau. Gerai, du buvo, bet iš kur tu...
- Dešimt pensų iš tavęs, Hefaistai. - Nusijuokė Merė. - Aš tik pajuokavau.
- Baisus tavo humoro jausmas, Mere! Aš vis dėl to senas žmogus, širdis jau ne ta...
- Tu klysti, Hefaistai. Aš juk neturiu humoro jausmo, pameni?
Spjaudydamasis Hefas išlėkė iš vyninės. Aš dar pasilikau vieną akimirką, kad atsisveikinčiau su mergina.
- Saugokis laukinių žvėrių, - pasakė ji. - O ypač Hefaisto. Pasitikėk tik savimi.

Bauginantys tai buvo žodžiai. Galbūt dėl to šis patarimas taip giliai įstrigo manyje, kad vėliau juo naudojausi nepaisydamas savo proto balso.

--- [ ] ---

Vos tik Verdė išnyko toli už nugarų, Hefas tarsi atsipalaidavo. Jis netgi neberagino savo mulo, kuris tempė mūsų vežimą. Pririšo vadeles prie vežimo lentos ir atsisuko į mane.
- Padėk pakelti dangtį, Benai.
Nustebęs apsidairiau dangčio, tačiau senis pirmas parodė žiedą man po kojomis.
- Tiesiog čiupk ir trauk į viršų, berneli. Čia dvigubas dugnas.
Mudu nukėlėme dangtį ir pastatėme jį šalia meškerių.
Vežimo dugne gulėjo supakuoti ginklai ir kažkokie maišeliai.
- Čia parakas, - paaiškino Hefas. - Labai stipriai supakuotas. Pakaktų mažiausios kibirkšties ir mes išlėktume į orą. Patikėk, aš bandžiau tokius už kelių mylių nuo čia. Suplėšo akmenis į dulkes...
- Jie fleitininkui?
- Taigi, kad jam.
- O kaip mes nusigausime iki jo, Hefai? Kalnas prasideda aname upės krante. Nejaugi yra dar vienas tiltas?
Medžiotojas nusijuokė tyliu, savimi patenkinto žmogaus juoku.
-  Taigi, kad nėra. Kaip manai, kodėl Merė paleido tave su manimi į žemupį? Ji juk žino, kad aš jau kelerius metus vaikausi fleitininką...
- Be kaip mes nusigausime į kitą upės pusę?
- Plaustu. Surenčiau tokį prieš kelias savaites. Tu pirmas, kuris apie tokį žino. Man būtų labai malonu, kad niekas ir nesužinotų, sutarėme?
Linktelėjau, negalėdamas atitraukti akių nuo pilkų maišelių.
- Nežiopsok, Benai. Ištrauk šautuvus. Mes juk ne namie. Aplinkui daugybė pavojingų gyvių.
Drauge iškėlėme visą turtą  iš slėptuvės ir pasidalinome. Hefas susikrovė visus parako maišelius į kuprinę, užtaisė savo pyškalą ir tada patogiai įsitaisė vežime, kad galėtų valdyti savo mulą ir tuo pat metu stebėti aplinką.
Man atiteko vienvamzdis šautuvas, nuo ilgo naudojimo taip nubrūžinta spyna, kad nebesimatė net gamintojo ženklo. Benas patikino, kad senukas šaudo puikiai.
- Kai nuvažiuosime, turėsi pasipraktikuoti su juo. Tau reikia priprasti prie šio ginklo, nes ką žinai, kas ten mūsų lauks kalnuose?
- Manai, apaštalai puls?
- Jų reikia tikėtis visada, Benai. Tie padarai nenuspėjami. Per dešimtį metų mes juos išmokėme tik vieno – laukti mūsų pasaloje netoli tilto. Todėl aš labai tikiuosi, jog visi šunsnukiai dabar bastosi kur nors ten, o ne čia.
- Benai, o kas yra tie apaštalai?
Senis nepatikliai dėbtelėjo į mane, tarsi nesupratęs klausimo.
- O argi ne akivaizdu?
- Buvę medžiotojai?
- Na va, žinai atsakymą, o klausinėji...
- Ne, Hefai, būtent tai man ir neaišku. Kaip medžiotojai tampa tokiais? Ir dar per tokį trumpą laiką?
Hefaistas truktelėjo pečiais. Ši tema jo akivaizdžiai nedomino.
- Fleitininkas jiems kažką padaro. Nesiblaškyk su tokiomis smulkmenomis, Benai. Svarbūs yra ne jie. Mus turi dominti tik pats karalius. Nusuksime jam galvą ir visi vaikučiai išsibėgios į visas puses. O galbūt atgaus protą ir sugrįš į Verdę, kas žino?
Pakvipo vaikiškomis pasakomis. Tokiomis, kurių pabaigomis net maži vaikai nedaug tiki.
Nusprendžiau patylėti ir nebetrukdyti Hefo savo klausimais.
Mes važiavome kitu keliu, ne tuo, kuriuo atvykau į Verdę. Vieta man buvo nežinoma. Aplinkui nebuvo jokių didelių miškų, tik reti medžių guotai lėtai judėjo pro mūsų vežimą. O iki pat slėnį supančių kalnų, aplink guotus vešėjo reta savanos žolė, kurioje kartais pamatydavome skubiai dingstančias visokių žolėdžių galvas. Ties kalnų papėdėmis prasidėjo tankūs miškai. Apaštalų valdos...
Hefaistas neilgai tylėjo. Greitai jį, kaip ir mane sudomino žolėdžiai ir jis pradėjo pasakoti įvairius nuotykius, kuriuos patyrė medžioklių metu.
- Matai tuos retus medžius kairėje? Ten aš turiu kelis tuzinus spąstų paspendęs. Kas antrą dieną važiuoju patikrinti. Pamenu, kartą išjojau ant savo mulo ankstų rytą, atsibeldžiu čionai ir matau nepakartojamą vaizdą: liūtas įstrigęs į mano spąstus, prašyte prašosi kulkos į kaktą. Pamatė mane, pradėjo tampytis į visas puses. Aš jau prisitaikiau šauti į jį, tik girdžiu, jis mane žmogaus balsu raminti pradėjo. Sako man: „raminkis, katinėli, raminkis, aš tau šiemet tikrai nieko nepadarysiu“. Įsivaizduoji? Aš taip ir sustingau, nežinodamas ką man daryti. Pradėjau artintis, galvoju, pabendrausiu su juo žmoniškai, jeigu jis man šitaip. Tik spėjau prieiti, o čia iš šalies kad stūgtels man nesavu balsu: „Hefai, čia tu?! “
Šunsnukis Aleksas ten žolėje gulėjo, vieną koją į spąstus įkišęs. Nesugebėjo ašmenų išskėsti, tai beveik parą su mano liūtu kalbėjosi, kurį norėjo nesąžiningai nugvelbti. Įsidėmėk tai, Benai.
Jeigu matai savanoje spąstais pagautą žvėrį, geriau nesiartink. Ne savo spąstų liesti nevalia. O jeigu kada nors panorėsi savus paspęsti, pirma pasikalbėk su medžiotojais, kad žinotum jų spąstų vietas. Ne vienas jauniklis, betaisydamas savus, sugebėdavo koją į svetimus pataikyti. O skauda tai velniškai, žinok... Be mulo namo negrįžtum. Ei, Benai, o ar žinai, kodėl laivais geriau gabenti mulus nei arklius?
- Man įdomu, kodėl jūs kupranugariais nesinaudojate...
- Baik, Benai, tai juk nerimta. Tie bjaurybės apspjauna per dešimt žingsnių, įsivaizduoji? Aš savo mulo neišsižadėsiu. Tai ar žinai, kodėl?
Papurčiau galvą.
- Ehehe... čia toks jūreivių pokštas yra. Sako, kad jeigu mulas užsispiria, tai jo joks štormas nuo denio nenuplaus! Nežinau, kiek čia tiesos, bet pats matai – kinkome mulus, ne arklius...
- Bet juk žirgų yra ir Afrikoje, Hefai.
- Na taip, yra. Galima nusipirkti iš kokio arabo, bet patikėk – pigiau tigrą pasibalnoti. Be to, tie bjaurybės bet kam neparduoda.

Upės vingį pasiekėme po valandos. Kratytis vežime jau buvo pabodę, aš jau svarsčiau šokti iš jo ir paėjėti pėstute. Tik kai iššokau, mes jau buvome vietoje. 
Pakrantėje pamačiau ryškias žmogaus veiklos žymes – buvo iškirstas guotas medžių, visur mėtėsi skiedros. Ant smėlio išvydau plaustą, pastatytą ant skersinių, kad vanduo nepasiektų. Jis buvo pakankamai platus, kad nesiblaškytų Teršeto verpetuose. Ilgos kartys stirksojo įsmeigtos į smėlį, ant jų buvo padžiauti kažkieno tinklai.
- Tinklų neprireiks, meskime juos į šalį. Tos kartys bus mūsų irklai, - paaiškino Hefas. - Bet pirmiausiai reikia pavalgyti. Tu juk dar nepusryčiavęs. Norėsi keptos žuvies?
Aš parodžiau jam ryšulį, kurį man davė Merė ir Hefaistas supratingai linktelėjo.
- O čia mūsų grobis, - parodė jis tinklą, mirkstantį vandenyje. - Aš vakar prigaudžiau žuvies, kol tu su mergužėle po gėlėtas pievas lakstei. Kad turėtume kuo prieš piktus žmones pasiteisinti.
- Ji visai nepikta. - Paprieštaravau. - Tiesiog jai skaudu stebėti, kaip dingsta žmonės.
- O man skaudu stebėti, kaip niekas nieko nedaro, - riktelėjo nueidamas Hefaistas. - Abu mes įskaudinti, kaip matai!
Atrišau ryšulį, ištraukiau sumuštinius, gertuvę ir ėmiau paskubomis pusryčiauti, stebėdamas kitą Teršeto krantą.
Miškas čia buvo daug arčiau kranto ir atrodė jis daug niūriau. Tikriausiai dėl to, kad jis ne iš karto kilo į šlaitą, o gerą mylią žėlė lygioje vietoje. O juk tą mylią mums dar reikėjo įveikti.

Hefaistas grįžo netrukus, kažką dar kramtydamas. Jis be žodžių sukrovė daiktus ant plausto, aprišo senu jaučio kailiu, kad nesudrėktų parakas ir ištraukė dvi kartis, nuo kurių buvome nuėmę tinklus.
- Jau pavalgei? - riktelėjo.
Skubiai susigrūdau į burną sumuštinio likučius, užsukau gertuvę ir nubėgau prie plausto. Paėmiau jo pasiūlytą kartį, abu pakišome jas po plaustu ir bendromis jėgomis nustūmėme į putotą vandenį.
- Semia... - nusispjovė Hefas. - Nieko tokio, aš pakėliau krovinį nuo dugno. Virves paimk, aš lipu pirmas.
Jis užsiropštė ant plausto ir nuėjo į pirmagalį. Vanduo apsėmė rąstus, bet tuoj pat nuslūgo – griozdas pamažu susitaikė su medžiotojo svoriu ir išsitiesino.  Aš paėmiau ritinį virvių ir įsitaisiau plausto gale. Kol Hefas kartimi laikė griozdą vietoje, pririšau virvę prie vieno iš rąstų ir mostelėjau medžiotojui.
- Gerai, pamažu stumk mus nuo kranto! Tik atsargiai, pasiruošk kovoti su srove. Apversti neapvers, o va pasvaidyti gali. Pasiruošk.
Medžiotojas gerokai perdėjo. Aš atsistūmiau kartimi nuo kranto ir iš karto smeigiau ją į dugną prieš srovę, tačiau jokio rimtesnio pasipriešinimo nesulaukiau. Plaustas tingiai susiūbavo ir lengvai pasidavė stumiamas.
- Gerai, klusnus daiktas, - išgirdau Hefo balsą. - Taip ir toliau. Laikyk prieš srovę, mes kirsime upę įstrižai... oi!
Srovė pagavo netikėtai. Viena plausto pusė staigiai smigo žemyn, bet vanduo nepasipylė ant jo. Užtat dugnas sutratėjo, brūžindamasis į povandeninius akmenis. Mudu stūmėmės kartimis iš visų jėgų, Hefaistas keikėsi kaip koks jūreivis, tarsi tie keiksmai turėtų padėti nuraminti srovę. Dabar plaustą mėtė kaip reikiant, o juk buvome nutolę nuo kranto tik per gerą dešimtį metrų.
- Į priekį stumk! - rėkė Hefas. - Su srove aš pakariausiu! Dabar tik į priekį!
Putoti vandenys nešė mus pirmyn, nepaisydami Hefaisto pastangų išlaikyti plaustą prieš srovę. Aš stūmiausi kartimi nuo dugno iš visų jėgų, medinis griozdas skriejo vandens paviršiumi, net šokinėdamas nuo paslaptingų Teršeto verpetų. Atrodė, dar akimirka, ir plaustas tuoj išlėks į orą nuo didesnės bangos, tačiau aš veltui baiminausi. Bangos nepajėgė susidoroti su medžio mase, tik ūždamos lūžo ir užleido mums savo vietas. Purslai tiško į visas puses. Mano drabužiai tuoj permirko, Hefas taip pat spjaudėsi ir lenkė galvą, kad vanduo galėtų nutekėti nuo jo skrybėlės.
Ūždamas dugnas vėl paglostė povandeninių akmenų nugaras, aš vos nenulėkiau paskui savo kartį. Dabar ir pats susikeikiau, pritardamas Hefaisto nuotaikai.
Po paskutinio pasisveikinimo su dugnu daugiau nebesvaidė, bet užtai sukiojo plaustą į visas puses. Kelias minutes teko įnirtingai paprakaituoti, kol išlyginau jį. Upė čia buvo daug gilesnė, kartis lindo į vandenį per du trečdalius. Mus nešė įstrižai, kaip Hefas ir norėjo. Stovyklavietė su mulu pasiliko toli už nugarų, srovė vis dar buvo stipri, tačiau be klastingų verpetų.
- Akmenys!
Pamačiau juos tuo pat metu, kai Hefas perspėjo. Juodos keteros, išlindusios iš vandens, grasino staigiai mus sustabdyti. Pastūmiau kartimi į į kairę, bet medžiotojas parodė į priekį ir mudu iškėlėme kartis, kad atremtume jas į juodas keteras, nes išsisukti nuo jų buvo gana sudėtinga. Plaustas lėtai sustojo, tada srovė ėmė jį sukti aplink akmenis. Sekančios keteros buvo gana toli, kol mes jas praplaukėme, spėjome nusiirti per dvidešimt metrų link kito kranto. Srovė čia buvo silpnesnė.
- Jau netoli! - suriko medžiotojas, smeigdamas kartį į dugną. Ji sulindo į vandenį beveik visa, Hefas tikriausiai net neturėjo į ką atsispirti. Jis vėl smeigė, tikėdamasis surasti kokią nors atramą. Dabar jau įrėmė ir pastūmė. Plaustas staiga išplaukė į ramų vandenį ir netgi paplaukė kelis metrus prieš srovę.
- Pasispardykime paskutinį kartą, Benai! Prisiekiu savo šautuvo kalibru, mes įveikėme šitą šlykščią upę...
Plaustas dabar lengvai slydo prieš srovę, artėdamas link kranto. Mums dar reikėjo įveikti atstumą, kurį mus nunešė srovė, bet tai padaryti pasirodė visai lengva. Po kelių minučių plausto rąstai įsirėžė į kranto dumblą ir mes sustojome.
- Privertė jis mus paprakaituoti, ką? - nusijuokė visas šlapias Hefaistas.
- Kas?
- Teršetas, kas gi... Gaila, nepasidariau kanojos. Su ja būtumėme greičiau nusikapstę. Padėk man iškelti ginklus.

Laimė, parakas ir šautuvai net nesudrėko, nors kailis buvo šlapias. Hefas išmėtė viską ant žolės, padėjo man pririšti plaustą ir tada nusirengė šlapius marškinius.
- Džiauk savo rūbus kur nori, - patarė man. - Aš turiu paprastesnius apsiaustus. Jų mums užteks. Vakare grįšime, apsivilksi savo kitame krante.
Kai nusirengiau, iš medžiotojo gavau odinę liemenę, kuri man buvo šiek tiek didoka, bet kai Hefas suveržė diržus, dydis paliko kaip tik.
- Šovinius susidėk į šią kišenę, - parodė. – Štai prie šito diržo segamas peilis. O šis keistas kabantis odos lopinys skirtas šautuvui prisegti. Kai teisingai prisegi, virš peties turi kyšoti šautuvo buožė. Tai patogiau, nei nešioti pakabintą ant peties. Tik traukdamas stenkis neužkliudyti nuleistuko, antraip gali persišauti užpakalį. Ir baik vaipytis, nes kai persišausi, linksma mažiausiai bus...
Kai į visas kišenėles susikroviau reikiamą amuniciją, Hefas dar kartą priekabiai apžiūrėjo, paliepė kelis kartus ištraukti šautuvą ir vėl atgal įdėti.
- Atrodai neprastai. Žinok, kad dabar tokių liemenių nebedaug kur pamatysi. O juk tokias nešiojo patys pirmieji čionykščiai medžiotojai. Pavyzdžiui, taviškė kažkada priklausė Ronaldui Beikeriui.
- Ar tai tas pats...
- Apaštalas? Taip, tas pats, kur mane basliu tvatino. Bet jam dabar liemenės tikrai nebereikia, prisiekiu savo šautuvu. O tu tarsi sutvertas jai.

Jis pats greitai nusivilko savo šlapią kostiumą ir užsitempė panašią liemenę. Susiveržė diržus be jokios pagalbos, susikaišiojo ginklus ir švystelėjo savo šlapius skudurus ant žolės.
- Išdžius ir čia. O mums reikia paskubėti. Saulė siekia medžių viršūnes. Dešimta valanda, ne kitaip.
Jis padavė man kelis maišelius su paraku, surištus viena virve.
- Mesk šituos per petį. Čia tavo dalis. Miške stenkis nenaudoti šautuvo be reikalo. Geriau pasiieškok lazdos ir žvėris ja baidyk. Šaudyk, jei tik labai prispirs bėda. Ir geriau šautuvu, nes jis tylesnis nei revolveris, aišku?
- O revolveris tada kam?
- Čia tam, jei šautuvo šoviniai pasibaigtų, o bėda tebebūtų labai didelė, - mirktelėjo Hefaistas. Aš abejodamas pažvelgiau į amunicijos maišelį, kuriame buvo supilta per trisdešimt šovinių. - Nesijaudink, taip greičiausiai nenutiks. Žvėrys paprastai šalinasi žmonių. Eime!

Nešulys nebuvo sunkus. Aš sekiau paskui Hefą, atidžiai dairydamasis aplinkui, kažkodėl nejausdamas jokio nerimo, tik lengvą, džiugų virpulį, koks paprastai lydėdavo kiekvienos naujos, jaudinančios kelionės metu.
Miškas tik iš pradžių buvo šviesus ir retokas. Kuo toliau, tuo daugiau pakeliui pasitaikė krūmokšnių, kol galop jų prieš mus buvo tiek, kad Hefas turėjo išsitraukti peilį, kad kai kuriose vietose prasiskintų kelią. Medžiai taip pat, rodės, susispietė aplink mudu, aptraukdami dangų tankia lapija.
- Štai čia prasideda šlaitas, - parodė sustojęs Hefaistas. - Nuo dabar laikysimės ypatingos tylos. Stenkis atsargiai statyti kojas ir kuo mažiau traškinti šakas. Jei norėsi ką nors pasakyti, stenkis tą daryti kuo tyliau. O jeigu pamatysi apaštalą, tiesiog sustok. Aš klausysiuosi, kaip tu seki man iš paskos. Jeigu sustosi – išgirsiu. Bet jeigu apaštalas pastebės ir tave, tada gali nebetylėti. Pasakyk man, aš pasistengsiu susidoroti. Ir nebandyk prieš juos traukti šautuvo, supratai? Netgi dėl drąsos to nedaryk. Jeigu atsitiktinai iššausi – galas. Rudenį iškeliausi paskui fleitininką, supratai?
Linktelėjau.
Mudu stovėjome, rodos, paskutinėje šviesioje laukymėje tarp tankių krūmų. Prieš mus stūksojo tanki aukštų medžių siena, už kurios tebuvo sunkiai įžvelgiama tamsa. Netgi krūmai tarp tų medžių buvo susigūžę, tarsi nugalėti tamsos. Pajutau, kad mažiausiai noriu ten žengti, tačiau dabar buvo vėlu atsisakyti. Per toli buvau nuėjęs.
- Nesijaudink, čia tik pirmas įspūdis toks. - Hefaistas žengė pirmyn, kišdamas peilį į makštis. - Greitai prie tamsos priprasi.
Aš nieko nebeatsakiau, nes miško prietema prarijo mus abu, palikdama dienos šviesą už nugarų.

--- [ ] ---

Čia buvo vėsu ir drėgna. Žemė lengvai spyruokliavo po batais, pasidengusi nesuskaičiuojama daugybe perpuvusių lapų ir šakų sluoksnių. Tai po mano, tai po Hefaisto kojomis kartas nuo karto sutraškėdavo kokia nors užminta šaka.
Aplinkui krūmų nebebuvo. Tik nuogi medžių kamienai stiebėsi į viršų, pranykdami žalsvai melsvoje prietemoje, tarsi kokios kreivos kolonos, prilaikančios storą lapų vainiką.
Čia be perstojo lašėjo vanduo. Tai kairėje, tai dešinėje šlamėjo tikštantys lašai. Kartais vienas ar kitas dusliai trinktelėdavo į skrybėlę, priversdamas krūptelėti.
Aplinkui neišgirdau jokių paukščių balsų. Miškas atrodė mirtinai tylus, nors, geriau įsiklausęs galėjai išgirsti, kaip kažkur aukštai, virš lapijos klega tolimi aidai. Mūsų žingsniai atrodė neįprastai garsūs, o lašančio vandens garsai priminė daug kartų pasikartojantį aidą, supantį mus iš visų pusių.
Ne visur buvo taip tamsu. Mano akys greitai priprato prie niūrios prietemos, bet kai kur iš viršaus prasimušdavo šviesa, kuri čia, apačioje, atrodydavo kaip Dievo siųsta dovana. Ji prasiskverbdavo ten, kur ant žemės rasdavome didžiulę medžio išvartą, išskėtusią savo šaknis į viršų, tarsi kokius pirštus, besikėsinančius pagriebti kiekvieną, kuris po jais palys. Ir šviesa, prasimušusi pro tankią lapiją, atrodydavo beveik materiali. Vaiskūs spinduliai tarsi išplėšdavo išvartą iš miško sutemų, o juose linksmai sukdavosi visokios žiedadulkės bei vabzdžiai, šokantys tik jiems vieniems suprantamą šokį.
Hefaistas vedė šalin nuo šių išvartų. Jis nenorėjo patekti į apšviestus plotus, nes tada mes būtume matomi kiekvienam, lindinčiam tamsoje.
Šlaitas pamažu darėsi vis statesnis. Iš pradžių to nejutau, bet dabar jaučiau neįprastą nuovargį kojose. Hefaistas vienoje vietoje sustojo, kad trumpam pailsėtume.
- Pasižiūrėk į viršų, - sušnabždėjo jis. - Ką matai?
Iš pradžių buvo sunku suprasti, koks tai stambus daiktas ar padaras juoduoja pasislėpęs aukštai medžių šakose. Akys sunkiai taikstėsi su žalsva prietema po to, kai grožėjausi prasimušusios šviesos spinduliais. Netgi išsigandau, kad stambusis padaras gali užgriūti mums ant galvų ir sudraskyti netgi nespėjus pastebėti plėšrūno veislės. Ir tik po kelių akimirkų supratau, jog žiūriu į kažkokį statinį, pastatytą tarp medžių vainikų.
- Čia buvo postas, iš kurio medžiotojai stebėjo mišką tomis dienomis, - paaiškino Hefas dusliu balsu. - Yra dar išlikusios kopėčios, bet geriau jomis nelipti. Tikriausiai ten viskas supuvę.
Dabar pamačiau ir kopėčias. Tiksliau, jų likučius – dvi storas grandines, kurios tyliai suposi aplink medžio kamieną. Pakopos seniai buvo iškritę, mėtėsi ant žemės niekam nebereikalingos.
- Eime, - mostelėjo Hefaistas.

Kad ir kaip stengiausi, tyliau vaikščioti miške man nelabai sekėsi. Hefui irgi nesisekė, todėl abu kartas nuo karto krūptelėdavome ir įsitempdavome, vos tik iš po kojų pasigirsdavo garsesnis „pokšt“. Vaizdas prieš mus nė nemanė keistis – vis tie patys pliki kamienai ir dyka žemė tarp jų. Tiktai aš jau nebegalėjau tvirtinti, kad aplinkui nieko nėra, kaip maniau iš pradžių.
Tai vienoje, tai kitoje pusėje kažkas įtartinai sušlamėdavo, bet, kad ir kaip stengiausi įžiūrėti nematomus gyvius, jie nesirodė. Bet mainais aš juos išgirsdavau, beskubančius tolyn nuo mūsų. Hefaistas manė, jog tai ne apaštalai. Anot jo, pastarieji nesprukdavo, o fanatiškai puldavo ant žmogaus, nepaisydami atkištų ginklų.
Po poros valandų kopimo šlaitas staiga išsilygino ir toli priekyje mes pamatėme šviesos juostą. Ji nebuvo labai ryški, su pertrūkiais, tačiau jos fone medžių kamienai matėsi labai ryškiai. Hefas lengviau atsiduso ir pareiškė, kad dabar keliauti bus daug saugiau, nes tokiame miške labai lengva pastebėti atlekiantį bet kokį gyvį. Ir dar pridūrė, kad mums liko visai nedaug.
- Šviesa, kurią matai, sklinda nuo miško laukymės. Tos laukymės pakraštyje ir yra sunaikintasis kaimas. Ten reikės ypač saugotis, stebėti kiekvieną žingsnį. Ten aš tave paliksiu, o pats apsižvalgysiu aplinkui, ar nesibasto koks vienišas zombis.
- O ten kas? - parodžiau į staigiai šmėstelėjusį juodą pavidalą, kuris kaip žaibas praskuodė priešais mus per visą šviesos juostą.
- Per mažas, kad būtų apaštalas. Greičiausiai kokia nors katė. Jų čia pilna.
Kol mes nukeliavome iki žadėtosios laukymės pakraščio, panašūs šešėliai mūsų kelią kirto dar kelis kartus. Vienas įsigudrino prabėgti beveik po mūsų kojomis, tuo sukeldamas nemažą šoką.
- Sustok, - šnipštelėjo Hefas, kai priekyje prasidėjo retos laukymės žolės. - Dabar lauk manęs čia ir kad nė garso. Bet jeigu pamatysi atlekiantį išsišiepusį apaštalą, gali bliauti kiek širdis geidžia. Jau geriau rėkti, nei apkabą ištuštinti, supratai?
- Ar ilgam? - neramiai apsidairiau aplinkui.
- Ilgai neužtruksiu. Pašauksiu tave iš pievos.
Jis pasitaisė šautuvą už nugaros ir dingo žolėje. Aš atsisėdau šalia medžio kamieno, ant žemės ir ištempiau ausis, pasiruošdamas klausytis.
Vaizduotė įsižaidė greitai. Vėją, kartkartėmis prakošiantį medžių viršūnes, aš buvau pasiruošęs palaikyti pavojingu žvėrimi, sėlinančiu linguojančiomis šakomis, o vandens lašų keliami garsai atrodė panašūs į greitai besiartinančius žingsnius. Aš įsitempdavau, laukdamas šuolio ir pražiotų nasrų, bet...

Hefaistas neužtruko, kaip ir žadėjo. Jo kvietimą išgirdau netrukus ir palengvėjusia širdimi išlindau iš miško. Pirma, ką padariau patekęs į dienos šviesą, tai garsiai sučiaudėjau.
- Jų nėra, - medžiotojas parodė į mišką. - Greičiausiai visi bėgioja netoli Verdės, laukdami lengvo grobio. Bet mums nevertėtų labai atsipalaiduoti. Aš niekada nemačiau miške  ar kaime vaikštinėjančio fleitininko, tačiau tai dar nereiškia, jog mes negalime jo susitikti kur nors netoliese.
- O kur kaimas?
- Ten, kur baigiasi pieva, - parodė senis.
Miško juosta nuo mūsų į tolį vingiavo gana nelygiu šlaitu žemyn, į kitą kalno pusę, todėl didžioji dalis pievos buvo gana gerai matoma iš viršaus. Deja, jokio kaimo joje aš nepastebėjau, kad ir kaip stengiausi pamatyti bent kokius sugriautų pastatų likučius.
- Eime, - paragino Hefaistas ir nieko nelaukdamas nupėdino į priekį, gana triukšmingai braudamasis per aukštą žolę. Man beliko sekti paskui jį jo paties pramintu taku.
- Tik nepasimesk, išvydęs po kojomis kokius nors čiabuvio kaulelius. Jų ten pilna. Ir dairykis, nežiopsok vien į mane. Dabar aš tau turėčiau būti mažiausiai įdomus. Pažvelk tenai, - parodė į nedidelę proskyną tankioje miško sienoje. - Mano manymu, ugnis pasipylė kaip tik iš ten.
Mes praėjome kelis nedidelius krūmus, stambius žolių kupstus, aš vis dar nepastebėjau jokių sugriauto pastato ar pastatų liekanų.
Staiga suklupau ir vos neišsitiesiau visu ilgiu ant žolės. Užlipau ant akmens, kuris nelauktai išslydo iš po kojų. Atsisukau pasižiūrėti į jį ir sustingau.
Į mane spoksojo bereikšmės, juodos kaukolės akiduobės. Ji iki pusės buvo susmegusi į žemę, purvina ir vos matoma iš viršaus.
- Hefai, nejaugi mes kaime?
- O ką, nematai?
- Kur, po galais, visi pastatai?
Hefas atsisuko, priėjo ir pažvelgė į kaukolę. Mostelėjo į žolių kupstus:
- Pastatai juk ne akmeniniai buvo, Benai. Iš medžio ir lapų. Visi jie sutrūnijo, žole apaugo. Štai tavo pastatai. Tie krūmai taip pat...
Dabar aš supratau. Ir pasijutau bestovįs pačiame čiabuvių kaimo centre. Aplinkui mus per daug buvo tų kupstų, kad būtų galima suabejoti. Iš čia proskyna matėsi kaip ant delno.
Tai turėjo būti nemaža gyvenvietė. Gal trisdešimt ar keturiasdešimt namukų, išsibarsčiusių po pievą. Ir išdidūs, savimi pasitikintys juodaodžiai, vaikštinėjantys tarp jų, besimėgaujantys gyvenimu. Ir vieną rytą sudrumsčia klaikūs garsai iš miško, po kurių visi čia esantys išgirsta kulkų zvimbimą...
Pažvelgiau į Hefaistą ir tarsi pamačiau, kaip jis pakyla į orą, pamėtėtas kulkos, krenta žemyn ir suranda ant žemės savo paskutinį poilsį.
- Taip, viskas baigėsi čia, - linktelėjo Hefas. - Ir čia viskas prasidėjo. Nestovėkime, Benai. Iki skylės vos kelios dešimtys žingsnių.
Jis nuvedė mane pro kupstų kalveles prie vienos, dydžiu neišsiskiriančios iš kitų. Šita buvo gerokai prakapstyta, į šalį išvilkta nemažai sutrešusių pagalių. Iškapstytoje vietoje juodavo urvas, nelygiomis, puvėsiais apsitraukusiomis sienomis.
Hefas įdėmiai apsidairė, ieškodamas nelaukto priešo. Senis dabar priminė plėšrų žvėrį, pasirengusį pulti nusižiūrėtą  grobį.
- Atėjome. Šio urvo gilumoje yra skylė, apie kurią kalbėjau. Nemaloni čia vieta, žinau, bet kito įėjimo man neparodė. Duok man savo paraką, Benai.
Hefas paėmė iš manęs paraką ir, pasidėjęs maišelius ant žolės, ėmė raišioti dagtis. Dirbo greitai ir užtikrintai, aš tuo metu stengiausi nežiopsoti ir dairytis. Čia buvo labai tylu, netgi paukščių nesigirdėjo, nors virš mūsų seniai neošė medžių vainikai. Ši vieta priminė kapines.
Pabaigęs su paraku, medžiotojas skiltuvu įžiebė ugnį sausos žolės kupste ir uždegė du fakelus, kuriuos davė saugoti man. Degančią sausą žolę rūpestingai sutrypė.
- Gerai, eime. - Hefaistas viena ranka paėmė paraką, kita ranka virves, kurias nešėsi apsijuosęs aplink liemenį. - Padėsi man nusileisti į skylę.
Urvas nebuvo labai ilgas. Tik dėl šviesos trūkumo jo tamsa atrodė begalinė, o iš tiesų jis baigėsi už kokių devynių žingsnių. Juoda, apvali skylė žiojėjo jo gale, žemėje. Fakelų šviesoje pastebėjau, jog skylė turi nedidelę nišą, kurioje buvo iškirstos pakopos. Jos vedė žemyn, į nepermatomą tamsą, kur net nuleistas žemyn fakelas mažai ką padėjo pamatyti. Vieną akimirką man vėl pasirodė, kad iš tos tamsos apačioje mus stebi nematomos akys. Aš atsitraukiau, nenorėdamas rodytis tam, kuris tikriausiai sėdėjo apačioje.
- Čia viskas labai slidu, todėl pakopomis aš nepasitikėčiau, - tyliai sumurmėjo Hefaistas, aprišdamas savo liemenį virvagaliu. - Tu laikysi virvę, jeigu netyčia nuslysčiau. Duok man vieną fakelą.
Aš ištiesiau jam fakelą ir pastebėjau tai, į ką anksčiau neatkreipiau dėmesio.
- Hefai, nemanau, kad tu įlysi į tą skylę, - suabejojau. - Tu per daug stambus.
- Ar ne? - pašaipiai atsiliepė šis. - Mes dar pažiūrėsime.
Tai buvo akivaizdu. Skylė nebuvo labai plati. Apaštalai ir taip buvo beveik vaikščiojantys griaučiai, todėl jiems tokio pločio turėjo laisvai užtekti. Bet Hefui – ne.
Hefaistas įsikibo į kraštą ir nuleido kojas. Kaip ir spėjau, jis nusileido tik iki juosmens. Pradėjo kliūti parako maišeliai, ginklas. Medžiotojas suprato, jog palipęs dar žemiau jis tiesiog įstrigs su savo kroviniu, o tada nebegalės pajudėti nei pirmyn, nei atgal.
- Tikra velniava... - subambėjo jis, bandydamas išlipti. - Padėk man, Benai. Nieko nebus. Tavo tiesa.
Jis išsiropštė ir atsisėdo ant žemės.
- Gal tiesiog numesti jam paraką kaip kokią dovanėlę? - tyliai pajuokavo. - Užgriaukime jam šitą skylę, tegu sėdi sau po žeme.
- Tikiuosi, tu nerimtai?
- Žinoma, kad nerimtai. Manai, aš savižudis? Kodėl iki šiol esu gyvas?  Nes viską kruopščiai planuodavau, po perkūnais...
- O suplonėti nesuplanavai, ar ne?
Jis piktai mostelėjo ranka, bet staiga sustingo, spoksodamas į mane.
- Benai, bet tu gi nesi storas...
- Išprotėjai? Aš į tą skylę nelįsiu. Nė už ką.
- Betgi tik trumpam! Ir tau nereikės neštis parako -  tik apsidairyti, kas ten per vieta.
Hefaistas ėmė rišti nuo savęs virvę.
- Paraką aš numesiu iš viršaus, vos tu išlįsi. Jau padegtą. Mums tereikės bėgti iš čia, kiek kojos neša...
- Bet aš be proto bijau tamsos, - sumurmėjau sutrikęs.
- Nė velnio, tu gi turėsi fakelą. Ir skiltuvą pasiimk, jeigu užgestų.
Jis apjuosė mane virve ir ėmė rišti mazgą.
- Ne, Hefai, nelįsiu aš ten! Man dar gyventi norisi, - griežtai pasakiau, bet veltui.
Hefas užveržė virvę ir staiga pasižiūrėjo taip, kad supratau – jis mane įkiš ten bet kokiu atveju. Senio akyse išvydau vien aklą tikslo siekimą.
- O tu pagalvok apie tas gyvybes, kurios bus pražudytos iki rudens, - suurzgė jis ir staiga grubiai pastūmė mane.
Šito nesitikėjau. Žemė išslydo man iš po kojų, pajutau smarkų smūgį į galvą ir kaip drabužiai slysta drėgnomis skylės sienomis. Aš kritau. Tas velnio pamestas Hefaistas tiesiog sugrūdo mane į fleitininko irštvą!

--- [ ] ---

Neviltis, apėmusi mane dėl paskutinę akimirką patirtos žmogaus, kurį buvau pasiruošęs laikyti savo draugu, išdavystės, tarsi sušvelnino smūgį, kurį pajutau nukritęs ant kietos žemės. Fakelas nukrito visai šalia ir, ačiū Dievui, neužgeso. Gėlė sumuštą galvą, kurią tikriausiai stuktelėjau į skylės kraštą. O gal į pakopą nišoje...
- Tu gyvas? - atsklido balsas iš viršaus.
- Kad tave kur į pragarą nutrenktų, šunsnuki! - surikau įsiutęs.
- Gyvas... Benai, ką aplinkui matai?
Tie žodžiai tarsi privertė atsibusti. Aš su siaubu suvokiau, kad esu visiškoje tamsoje, kur šviesos šaltiniai tebuvo du – iš viršaus, pro skylę sklindantis blankus švytėjimas ir mano fakelas, kuris taip pat nedaug teapšvietė. Pakėliau jį ir pamojavau ore, tarsi tas veiksmas būtų padėjęs išvaikyti sutemas.
Išvydau lubų fragmentą. Tai buvo pilkas, nelygus akmuo. Galbūt vientisa uola.
Tamsa atrodė neįprastai tiršta. Fakelo šviesa išplėšė juokingai mažą ratą į savo glėbį ir aš tame rate pasijutau siaubingai nesaugus.
Iš tamsos mane tikriausiai stebėjo fleitininkas.
Net nepajutau, kaip revolveris atsidūrė mano rankose. Saugumo jausmas, apėmęs mane buvo toks menkas, bet visgi tai buvo saugumas. Aš turėjau ginklą, fleitininkas teturėjo savo fleitą. Jo pranašumas tebuvo vienas – jis buvo nematomas.
Aš sustingau, bandydamas išgirsti tylų kvėpavimą kur nors šalia, bet pirmas garsas, pasiekęs mano ausis, buvo tylus fakelo ugnies traškėjimas.
Kur tos prakeiktos urvo sienos?.. Man reikėjo bent vienos. Velniškai užsinorėjau atremti nugarą ir bent taip apsaugoti užnugarį. Ištiesęs ranką į tamsą ieškojau atramos, maišydamas ugnimi orą, kol galop atsirėmiau į šaltą, tvirtą masę. Nuo skylės, pro kurią įkritau, nuėjau gal keturis žingsnius. Čia aiškiai buvo nedidelė patalpa. Netgi ne olos atšaka, nes mano balsas, kai riktelėjau Hefui, neatsimušė plačiais aidais.
Tai buvo nedidukė patalpa.
Ir fleitininkas, jeigu jis egzistavo čia, turėjo būti visai greta.
Vėl pabandžiau nusiraminti ir įsiklausyti. Stengiausi išgirsti kitus garsus, ne tik fakelo traškesį ir savo paties širdies plakimą.
- Benai, kokio dydžio ten patalpa?! - vėl išgirdau Hefaistą.
Norėjau jam pasakyti, bet staiga suabejojau. Kažkodėl prisiminiau Merės perspėjimą saugotis senio, tarsi kokio žvėries. Kas be ko, mergina buvo teisi – senis iš dalies tai jau įrodė.
- Benai, kas ten nutiko? Tu gyvas?
- Užsičiaupk tu! - surikau. - Tuoj, apsidairysiu.
- Benai, greičiau sukis. Mes čia visos dienos neturime, pameni?
Senis trukdė man įsiklausyti. Aš palengva sukau fakelą, stebėdamas grindis bei sienas, kurios buvo šalia, bet nemačiau jokio gyvo padaro, tik varganas išmatų krūveles, kurias tikriausiai paliko apaštalai.
- Benai...
Fleitininkas pasirodė staiga, priversdamas mano širdį nusmukti į kulnus. Jis išniro iš tamsos tarsi šešėlis ir sustingo fakelo šviesoje, tarsi nebylė statula. Jo apsiaustas tik suvirpėjo nuo judesio, prieš išsilygindamas ir nurimdamas. Nutaikiau į jį savo ginklą, prisitraukdamas fakelą arčiau savęs, laikydamas liepsną tarp mūsų, tarsi mano saugumo užtikrintoją...
- Benai, ar jau apsidairei? Ko tyli? - vėl neišlaikė Hefaistas, bet aš, kad ir labai norėdamas, nebūčiau sugebėjęs jam atsakyti. Siaubas, apėmęs mane, buvo toks dusinantis, kad negalėjau net cyptelėti.

Fleitininkas nejudėjo. Tik išgirdęs Hefo balsą jis vos vos kryptelėjo apsiaustą, tarsi pasukdamas galvą į garso pusę. Į mano ginklą jis nekreipė jokio dėmesio.
- Benai, po šimts, aš tuoj numesiu paraką, jeigu tu ir toliau tylėsi!
Fleitininkas vėl kryptelėjo galvą. Po jo gobtuvu nesimatė nieko – tik begalinė tamsa. Aš jutau jo akių skvarbų žvilgsnį, nepaisant to, jog pačių akių tikriausiai niekada nepamatysiu.
- Hefai, jis čia... - iškvėpiau galų gale.
- Negirdžiu, ką sakei?
- Jis čia, Hefai. Fleitininkas...
- Tu švokšti kaip šimtametė senutė. Aš negirdžiu, kad tave kur kalibras! Didelė ten patalpa, ar ne?
Vis dar laikiau savo revolverį nutaikęs į padarą, bet jau pradėjau suprasti graudžią tiesą.
Fleitininkui buvo nė motais mano ginklai. Jis tikriausiai tikėjo savo nepažeidžiamumu. Taip, kaip apaštalai nebijojo kulkų, tikėdami atgimti kito medžiotojo kūne, taip šitas padaras turėjo savo paslaptį. Kažkodėl vėl pagalvojau apie vargšą Lamborną ir apie tryliktąjį medžiotoją, išbėgusį nušauti fleitininko.
Ar jie dabar stovėjo prieš mane?..
Nuleidau revolverį ir ištiesiau fakelą arčiau padaro gobtuvo, norėdamas pamatyti jo veidą.
- Benai, kad tave kur velniai! Tu man pasakysi, ar toliau žaisi savo slėpynes?!
Nekreipiau į Hefą jokio dėmesio. Fakelo šviesoje jau aiškiai mačiau medžiagą, kuri dengė padarą. Kažkokia juoda derva dengtas audinys, galbūt paprasčiausia maišų medžiaga. Bet, kad ir kiek artinausi, juodoje gobtuvo tamsoje nepavyko įžiūrėti jokių veido bruožų.
Staiga fleitininkas pratisai sušnypštė ir žaibo greičiu nubloškė mano ranką su fakelu į šalį. Pajutau šiurkščius pirštus ant savo kaklo ir kaip jie didžiule jėga sugniaužia man gerklę, traukdami mane artyn prie gobtuvo. Aš užsimerkiau iš siaubo, laukdamas, kol fleitininkas iškąs dantimis gabalą mėsos iš mano veido, nes pasipriešinti buvo praktiškai neįmanoma. Revolveris iškrito iš mano rankos ir aš įsirėmiau ja į fleitininko petį, stumdamas padarą tolyn nuo savęs. Nesulaukdamas dantų, aš atsimerkiau.
Jis laikė mano veidą beveik sukišęs į savo gobtuvą, tarsi norėdamas parodyti save iš arčiau, o galbūt pauostyti mano prakaito kvapą. Aš toje juodumoje nemačiau nieko ir, kas daug labiau suglumino, nepajutau jokio kvėpavimo. Tarsi po tuo gobtuvu būtų buvusi visiška tuštuma. Akimirką aš netgi tariausi išgirdęs kažkokius žodžius iš ten,  bet jie buvo tokie tolimi, tarsi Hefaistas būtų rėkęs kažką iš viršaus. Galbūt nuo smaugimo man visgi buvo aptemę galvoje...
Nepaisant to, aš prikišau fakelą prie pat mūsų galvų, pajusdamas ugnies kaitrą savo smilkiniu. Šviesa plykstelėjo po gobtuvu ir padaro gniaužtai staiga atsileido. Jis atšoko, tarsi saugodamas savo inkognito nuo bet kokios šviesos. Bet netgi to trumpo blykstelėjimo užteko, kad aš suprasčiau – po gobtuvu iš tiesų nieko nebuvo! Ten karaliavo sunkiai suvokiama tamsa, kuri ir buvo pats fleitininkas. Aš taip suvokiau tą juodą dėmę, kurią menkutis blykstelėjimas apibrėžė medžiagos fone. Ir tas medžiagos kvapas...
- Benai, man gana! Aš jau...
Staiga Hefaistas nutilo, kažkas viršuje dusliai sudunksėjo.
- Po velnių, Benai! Aš užgesinau savo fakelą! Greičiau lipk viršun, šunsnuki tu!
Fleitininkas atsitraukė, purtydamas gobtuvą. Jis staiga pašoko ir tarsi prilipo prie patalpos lubų, plėšriai sukiodamas savo juodą gobtuvo skylę. Laikiau fakelą tarp jo ir savęs, pasiruošęs padegti apsiaustą, vos tik pabandys prisiartinti. Hefas buvo teisus – jį reikėjo naikinti ugnimi.
Fleitininkas vikriai sukiojosi lubų paviršiumi, stengdamasis mane atitverti nuo skylės, virš kurios stūgavo Hefaistas.
Staiga jis nusileido, atsitraukė į kampą ir įkišo ranką kišenėn, tarsi sugalvojęs kažkokią gerą išeitį. Ištraukė iš ten savo fleitą ir sukišo ją į gobtuvą.
Pasklidus fleitos garsams, Hefas akimirkai nutilo, bet netrukus užbaubė dar garsiau:
- Viskas, Benai, dingstame! Tas šunsnukis šaukiasi savo apaštalus! Jeigu jie visi čia susirinks, mums galas, supratai?!
Aš užčiuopiau pakopas ir ėmiau slidinėdamas kopti į viršų, į menką šviesą, kur kyšojo Hefaisto galva.
- Benai, ačiū Dievui! Ar turi fakelą, berniuk mano? Juk turi?..
- Turiu, Hefai. Dinkime, greičiau!
- Duok jį čia, Benai! Mes dar turime laiko!
Mano kojos ėmė slysti pakopomis, vos išsilaikiau. Pažvelgiau į Hefaistą.
- Nuleisk virvę, antraip aš neužkopsiu!
- Pirmiau paduok man fakelą, Benai!
- Kokį dar fakelą?! Tu kurčias? Padėk man išlįsti, kol apaštalai neatbėgo!
- Pirmiau fakelą, Benai!
Hefaistui aš visiškai nerūpėjau! Jis buvo užvaldytas minties išsprogdinti fleitininko irštvą, nesvarbu, su manimi, ar be manęs. Ir jis kaip užsuktas žaislas reikalavo savo, bet aš tada paleidau fakelą iš rankų ir tvirčiau įsikibau pakopų.
- Išprotėjai, Benai?!
- Aš dar turiu skiltuvą, Hefai, - pasakiau ryžtingai. - Bet tu jį gausi tik tada, kai aš užlipsiu.
Medžiotojas nutilo, išgirdau traškant žemes po jo kojomis. Jis tikriausiai atsistojo.
- Tada eik velniop, - pasakė jis ir nuėjo.

Akimirką kybojau ant šulinio pakopų, bandydamas suvokti savo padėtį, tada sugriežiau dantimis ir iš visų jėgų ėmiau kabintis į viršų, kiekvieną akimirką rizikuodamas nuslysti žemyn ir nusisukti sprandą.  Šautuvas brūžinosi į šulinio sienas, stabdydamas mane, bet aš stengiausi nesiblaškyti.
Hefaistas išdavė mane jau du kartus. Kodėl – neturėjau nė menkiausio supratimo. Visi pastarieji jo poelgiai buvo lyg pamišusio žmogaus.
Galop įsitvėriau skylės krašto ir užsiropščiau ant tvirtos žemės. Rankas skaudėjo velniškai, kojas taip pat buvau sudaužęs į aštrias atbrailas. Nepaisant to, priverčiau save atsistoti ir bėgti.

Bėgti, bėgti ir bėgti. Aukštyn pieva, atgal tuo pačiu taku. Kito tako aš nežinojau ir nenorėjau rizikuoti. Apaštalai mišką tikriausiai žinojo geriau už mane, o susitikti jų aš nenorėjau, tuo labiau „šokti jų šokio“, kurį minėjo Hefaistas.
Krūptelėjau nuo skardaus klyksmo, palydėjusio mane iš kito pievos galo. Pažvelgiau tenai ir vos susilaikiau nešūktelėjęs iš nevilties. Per pievą bėgo išdžiūvusi žmogysta, pasiramstydama rankomis kaip kokia beždžionė. Ir bėgo ji tiesiai į mane.
Plūstelėjusi baimė privertė užmiršti skausmą kojose. Aš sprukau į miško tamsą ir per ją nosies tiesumu, tik sąmonės krašteliu nujausdamas, jog reikia bėgti kažkur kairiau, kad nenuklysčiau nežinia kur. Akys nespėjo priprasti prie niūrių prietemų, aš du kartus negrabiai atsitrenkiau į medžius.
Už nugaros sušniokštė apaštalas. Persekiojantis padaras, kurio negalėjau nušauti, tik bėgti nuo jo. Iki pat miško pakraščio, jeigu tik sugebėsiu jį pasiekti.
Kažkur šone sustaugė dar vienas. Šitas bėgo, taikydamasis aplenkti mane ir susidurti. Išsitraukiau šautuvą ir paėmiau jį už vamzdžio, pasiruošdamas susidūrimui. Jis trukdė bėgti, bet nors turėjau šiokį tokį ginklą.
Apaštalas stryktelėjo, iššiepęs savo išpuvusius dantis, sukriokė visa gerkle, aš smogiau į jo kojas ir atšokau, pasiruošdamas sutikti tą, kuris lėkė iš paskos. Pirmasis nusivoliojo žeme, kažką neaiškiai burbuliuodamas. Antrasis buvo gerokai atsilikęs. Aš apsisukau ir pasipusčiau padus, nusprendęs neprasidėti iš karto su dviem. Buvau gerokai išsigandęs, šautuvas rankose išdavikiškai drebėjo. Juk galėjau ir nepataikyti į kojas. Galėjo kliūti į galvą, o nuo tokio smūgio apaštalo dienos būtų buvę suskaičiuotos. Kažkas pradėtų skaičiuoti manąsias...
Per tą trumpą sustojimą antrasis persekiotojas gerokai priartėjo.
Staiga priekyje išgirdau skardžius šūvius. Jų iš viso buvo penki, atskirti nedidelėmis pauzėmis. Tokiomis, kokių reikia „Enfield“ šautuvą iš naujo užtaisyti.  Be jokios abejonės, šaudė Hefaistas. Tik į ką?...
Bijodamas per daug įsibėgėti, aš nuolat stabčiojau, kabindamasis į medžius. Bet apaštalas nestabčiojo. Jis kaip kulka praskriejo pro mane ir nusikočiojo žeme, ketindamas apsisukti ir pulti. Jo judesiai buvo staigūs ir nenuspėjami. Pasičiupęs pagalį jis vėl suriko ir šoko ant manęs, užsimodamas smogti. Pasitikau jo smūgį šautuvo buože, sutrupindamas perpuvusią šaką. Kitu smūgiu nusviedžiau apaštalą toliau nuo savęs. Hefaistas buvo teisus – jie buvo silpni, tarsi vaikai. Bet nepaprastai atkaklūs. Šis vėl prašiepė savo išpuvusius dantis, bet staiga sukluso ir pasižiūrėjo į tą pusę, iš kurios sklido šūviai. Galbūt jis nusprendė išbandyti jėgas kitur, nes nieko nelaukdamas apsisuko ir nubėgo, rėkdamas trumpus, beprasmius šūkius. Po akimirkos nugriaudėjo dar vienas šūvis.
Atsirėmiau į medį ir kiek palaukiau, kol nustos daužytis širdis. Jeigu medžiotojas juos nupylė, tuomet pasirašė sau mirties nuosprendį. Tikriausiai jam nieko nereiškia nušauti ir mane, jeigu sugebėjo palikti fleitininko irštvoje mirti. Nusprendžiau dar palaukti ir nesirodyti, kad Hefaistas spėtų nueiti savo keliais. Šaudyti aš mokėjau, bet dabar galvoje įkyriai sukosi mintis – kas man bus, jeigu netyčia nušausiu paženklintąjį?...  Ar jam priklausantis fleitininko ženklas atiteks man?..
Į kaktą atsitrenkė šaltas vandens lašas ir ištiško į purslus. Krūptelėjau.
Kažkokie neaiškūs garsai sklido iš tos pusės, kur šaudė Hefaistas. Kažkoks tylus murmėjimas, tarsi apaštalas burbuliuotų su pritrėkšta koja...
Staiga man į kaktą į trinktelėjo ir į druzgus subyrėjo perpuvusi šaka. Apstulbęs parkritau ant žemės ir ant manęs tuoj pat stryktelėjo padaras, išvertęs akių baltymus. Į mano galvą pasipylė smūgiai.
Apaštalas tvatino su vaikiška jėga, pasigriebęs savo lazdos likučius, tačiau net ir tokie smūgiai buvo pavojingi, nes jis nesitaikydamas drąsiai galėjo pataikyti į akis ar smilkinius, o tuomet jau ir pasipriešinti jam būtų sunku. Aš užsimerkiau, sugriebiau tą griaučių krūvą ir švystelėjau nuo savęs šalin. Padaro oda buvo sausa kaip popierius, netgi paliesti ją reikėjo prisiversti. Aš pabandžiau pagriebti savo šautuvą, bet jis kažkur dingo. Atsisukau į apaštalą ir pasislėpiau už medžio kamieno.
Šlubis... Tas pats, kuriam su buože per kojas smogiau. Jis vilko savo sulaužytą koją iš paskos, visiškai nekreipdamas dėmesio į skausmą. Nenormaliai išverstose akyse neatsispindėjo jokios emocijos. Tai labiausiai ir neramino. Ko jam reikėjo? Gauti mano kūną, privertus pasižymėti fleitininko ženklu?
- Neišprovokuosi, šunsnuki! - pareiškiau jam, graibydamas žemę. Šautuvas turėjo būti visai greta. Pagaliau užčiuopiau vamzdį ir prisitraukiau. Apaštalas bjauriai suplerpė iššiepęs dantis ir pabandė šokti, bet sutrukdė sulaužyta koja. Jis parkrito ir vėl ėmė keltis, remdamasis plonomis rankomis.
- Tu ir be manęs nustipsi, Tomai, - tyliai prakošiau padarui, nes tai ir buvo Tomas Horas, tas pats zombis, nusukęs galvą savo motinai. - Nemanau, kad tu tebelindi šiame kūne, tad ilsėkis ramybėje, kad ir kur būtum.
Aš palikau zombį plerpti ir griuvinėti. Hefas tikriausiai jau buvo nuėjęs, tad aš drąsiai ėmiau leistis šlaitu, klausydamasis vis garsėjančio burbuliavimo. Tarp medžių pamačiau judančius blyškius siluetus, prisiglaudusius prie žemės. Truputį stabtelėjau.
Apaštalai tebebuvo gyvi. Hefas tikriausiai juos tik sužeidė, kad galėtų netrukdomas pabėgti.
Jie buvo prismeigti prie žemės metaliniais virbais, juosiančiais jų kaklus. Kai prisiartinau, išvydę mane jie pasiuto plėšytis ir raitytis. Akyse neišvydau nieko, netgi primityvaus noro nužudyti. Tai buvo tušti žvilgsniai, visiškai nesiderinantys su rodomomis grimasomis ar veiksmais. Artimiausiojo veide atpažinau Džoną, Verdės kalvį. Nuo jo išblyškusio veido dar nebuvo spėjusi nuslinkti barzda, o mėsos ant savo kaulų jis dar turėjo daugiau nei kiti. Iš žaizdos dešinėje kojoje sunkėsi juodas kraujas. Nors jis manęs ir nepažinojo, vaipėsi taip, tarsi aš būčiau jo mirtinas priešas.
Nežinau, kodėl man šovė tokia keista mintis, bet aš atsisėdau prieš jį ir pabandžiau užkalbinti.
- Džonai, - tariau, kiek galima ramiau žiūrėdamas į jo bereikšmes akis, tarsi ten dar būtų likę proto likučių, - tu manęs nepažįsti, aš esu Benediktas Hantlis. Aš nesu tavo priešas, todėl pasakyk man, už ką tu mane medžioji? Kas tu toks dabar esi?
Apaštalas liovėsi spardytis, ištempė kaklą ir suplerpė lygiai taip pat, kaip ir tas luošys, pasilikęs už nugaros. Dėl viso pikto aš atsisukau pasižiūrėti, ar tik jis vėl nesikėsina į mane nauju pagaliu. Ne... luošys vis dar tebebandė pašokti ant kojų, tik jis dabar buvo šiek tiek arčiau. Atkaklumo jam netrūko. Aš vėl pažvelgiau į Džono šmėklą. Šis tebesivaipė, nužiūrinėdamas mane baltomis akimis.
- Džonai, tai ne išeitis. Tu kada nors išsivaduosi ir vėl mus gaudysi. Aš manau, tu pats nesupranti, kodėl tą darai, ar ne? Tu bent supranti, ką aš tau sakau?
Už nugaros tebekrebždėjo sužeistasis. Jau daug arčiau. Mečiau į jį žvilgsnį, ir kai pažvelgiau atgal į Džoną, atšokau nuo jo, šiurpdamas nuo zombio permainų.
Padaro žvilgsnis nebebuvo bereikšmis! Dabar jis spoksojo tiesiai man į akis savo išryškėjusiais vyzdžiais. Jis visas drebėjo nuo kažkokių pastangų, tačiau išsivaduoti iš metalinio strypo nelaisvės nebandė. Jo galva sukosi į mane, virpėdama nuo nežinomo vidinio drebulio, jis vis labiau žiojo savo burną, kol galop, taškydamasis seilėmis išstenėjo žodžius:
- Užm... mušk m... mus!
- O Dieve... - išsprūdo man.
- N... nudėėėk! - išstenėjo vargšas zombis.
- Džonai, čia tikrai tu?
- Čia... m... mes visi! - suvapėjo jis suskeldėjusiomis lūpomis. -  Nudėėėk!
- Тu prašai neįmanomo, Džonai.
Zombio rankos ėmė mėšlungiškai daužyti žemę, tarsi jis būtų kovojęs su kažkokia jėga. Jis užsimerkė, suplerpė ir kai vėl prabilo, pažvelgęs į mane didelėmis akimis, balsas jau buvo daug tvirtesnis:
- Mes visi kenčiame čia, žmogau! Šitame kūne mūsų yra keturi, tu turi mus išleisti iš čia!
- Aš negaliu jūsų užmušti!
- Tu turi rasti kitą būdą! - sustenėjo padaras. - Kitą... kažkokį būdą... Mus per ilgai čia kankina! Mes nebegalime klausytis jo dainos!
- Sudeginti fleitininką? - paklausiau virpančia širdimi.
- Neee-eee... - sukosėjo zombis. - Ne fleitininką! Jis tėra paprastas... įrankis! Jį valdo.... valdo...
- Kas valdo, Džonai?
- Aš ne Džonas, - sausai nusijuokė apaštalas. - Mano vardas Semas... O fleitininkas tėra paprasta lėlė... lėlė, laiku grojanti savo dainą. Tau reikia rasti lėlininką, arba... arba sunaikinti jo...
Staiga Semas, arba Džonas, kaip aš maniau, išrietė kaklą ir suplerpė liežuviu, žvelgdamas į mane jau ne protingomis akimis, o savo tuščiu žvilgsniu. Jį vėl užvaldė tai, kas buvo tikroji apaštalo esmė, o aš atsistojau, žvelgdamas į jį kaip į pasigailėjimo vertą padarą. Nelaimingųjų medžiotojų sielos neiškeliavo, kaip galvojau iš pradžių. Visi jie tebebuvo savo nužudytuose apaštaluose, kentėdami nežinomas kančias.

- Džonai? Semai! - pašaukiau.
Nieko... Zombis vėl plėšėsi į visas puses. O man už nugaros šlumštelėjo luošys, iššiepęs savo puvenas. Jis pabandė čiupti man už kojos, bet laiku atšokau.
Staiga išsivadavo vienas prismeigtasis. Jis kaip tik baigė išrauti savo strypą ir aš nusprendžiau dingti, kol dar įmanoma pabėgti nuo dviejų luošių.
- Lik sveikas, Džonai. - Palinkėjau besidraskančiam apaštalui. - Jau geriau lik sveikas...
Luošys su sulaužyta koja vėl pabandė pašokti, o kitas, kuriam Hefaistas buvo peršovęs koją, nusivijo mane mišku, klibikščiuodamas sparčiai einančio žmogaus greičiu ir be perstojo kažką nesuprantamai murmėdamas.

Luošio per daug nesisaugojau. Stebėjau, ar neatbėga daugiau apaštalų, bet iki pat krūmyno jų nebepamačiau. O ir luošys sustojo ties krūmais, nebedrįsdamas toliau vytis. Jo valdos čia pasibaigė, o aš lengviau atsipūčiau.

Pakrantėje savo rūbus radau, tačiau plaustas buvo dingęs. Nepamačiau jo net kitame krante. Hefaistas su juo nusprendė plaukti namo, palikęs mulą stovyklavietėje. Jis ir istoriją buvo sugalvojęs apie mano dingimą, kurią vėliau išgirdau iš jo paties. Tikėjosi, kad aš niekada nebeišlipsiu iš duobės, į kurią pats mane ir įstūmė.
Man nebeliko nieko kito, kaip plaukti per upę savo jėgomis. Surišau savo rūbus į kietą ryšulį, suradau sausą šaką, kurią įverčiau į vandenį ir įlipau pats.
Šautuvą palikau krante su visa amunicija. Sukišau viską į medžio drevę ir pažymėjau, kad vėliau galėčiau nesunkiai surasti. Jie buvo per sunkūs, kad plukdyčiau su savimi.
Vanduo buvo šiltas, tačiau aš virpėjau, lįsdamas į jį. Visgi čia buvo Afrika ir jos upė, kurioje tykojo nemažai pavojų. Ir stipri srovė buvo mažiausias iš jų.
Visgi kitą krantą aš pasiekiau sėkmingai ir nesušlapinęs savo rūbų. Kelis kartus įsirėžiau į akmenis, prie kurių truputį pasiilsėjau, plakamas vandens verpetų. Šaka man gerokai padėjo, nes perplaukti be jokio plūduro man būtų pristigę jėgų.
Po tokio pasiplaukiojimo gulėjimas žolėje atrodė tikra dangiškoji palaima. Palaukiau, kol nudžius kūnas, tada apsivilkau ir patraukiau ieškoti Hefaisto mulo ir vežimo. Visą kūną gėlė nuo sumušimų, aš beveik nebetikėjau, jog pavyks savo kojomis nusigauti iki Verdės.
Bet manęs laukė dar viena nemaloni staigmena.
Hefaisto vežimą aš aptikau nesunkiai, tačiau mulo nebebuvo. Vietoje vargšo gyvulio radau didelę kraujo balą, pridrabstytą kailio skutų. Dėl viso pikto patikrinau senio vežimą, bet iš ginklų radau tik medžioklinį peilį. Su juo aš tegalėjau melsti sėkmės.
Saulė jau sukosi į vakaro pusę. Pasiramstydamas nupjautu kuolu, ant kurio Hefas džiaustė savo tinklus, šlubavau kiek galėdamas greičiau, netaupydamas savo likusių jėgų.  Iki Verdės buvo maždaug dvi valandos kelio, o mano kojas gėlė nuo nesuskaičiuojamų mėlynių. Valgyti beveik nenorėjau, nors, jeigu kas nors būtų pasiūlęs, nebūčiau atsisakęs. Stengiausi kuo mažiau stabčioti ir ilsėtis, bet tai nutikdavo beveik savaime – kojos pačios sustodavo, o aš tik atsidusdavau ir jau norėdavau atsisėsti. Bet nespėdavau. Tikriausiai mane į priekį varė tik pyktis, kurį jaučiau senajam medžiotojui už jo išdavystes. Niekaip nesupratau, kodėl jis taip keistai pasielgė. Man net pasirodė, kad kaip jis nuėjo, mane palikdamas kyboti ant laiptų, senį buvo apėmusi begalinė neviltis. Bet dėl ko?..
Verdę pasiekiau, kai saulė pusiau paniro į horizontą. Kaip ir atvykimo dieną, mane pasitiko mirtina tyla. Gal tik du praeiviai pamatė mane šlubčiojantį link nakvynės namų, bet aš pasiskubinau dingti nuo smalsių akių.
Teršeto pakrantėje tingiai suposi Hefaisto plaustas. Aš žinojau, kur galima rasti senį. Jis turėjo pasipasakoti apie savo nesėkmes ir mano žūtį, o tam geriausiai tiko tik viena vieta.
Aš priėjau prie Merės Hor vyninės durų ir netgi nepravėręs jų išgirdau gergždžiantį Hefaisto balsą:
- Aš vijausi, Mere. Patikėk. Jeigu ne tie akmenys, jis gal būtų išsikapstęs į paviršių. Bet jis taip trenkėsi... Nemačiau jo daugiau išnyrančio, net kai plaustu plaukiau, stabdydamas ir badydamas dugną kas pėdą...
- Vis viena tu kaltas, prakeiktasis! - atsiliepė Merė. - Tik per tave čia daugiausiai žūva žmonių! Kodėl tu negali savo darbų dirbti vienas?!
- Mere, betgi taip nėra...
- Nėra?! Tu man nepasakok, ko nėra, gerai?!
- Mere, tu per daug karščiuojiesi... - išgirdau Kelio balsą.
- Aš savo pasakiau, - sudžeržgė Hefo stumiama kėdė. - Gerai, tebūnie aš vėl kaltas. Kaip nors išgyvensiu, Mere.
Jo žingsniai artėjo prie durų.
- Kad tave kur fleitininkas išsivestų! - prakeikė mergina.
- Mere, liaukis! - riktelėjo susinervinęs Kelis. - Jis gal tikrai nekaltas, o tu...
- Šitas?! Nekaltas?! Nepasakok man!...
Durų rankena linktelėjo. Aš paleidau iš rankos lazdą.
- Sudiev, Mere, - atsisveikino Hefaistas ir atidarė duris. Jis žioptelėjo, išvydęs mane, išplėtė akis ir skėstelėjo rankomis, tarsi būtų išvydęs seną savo bičiulį.
- Sudiev, Hefai, - tyliai prakošiau pro dantis ir atsivėdėjęs žiebiau kumščiu į šunsnukio nosį, įversdamas senį atgal į vyninę.