Vaikai

„Tu gudri, kai valgyt nori... “ – tai tebeskamba mano ausyse, nors ištarta buvo labai seniai. Net jo veido nebepamenu.
Dabar dirbu pas vieną pagyvenusį vyriškį. Draugės sako, kad jis atrodo kaip gyvas lavonas, bet tai netiesa. Jis moka man pinigus už tai, kad triskart per savaitę sutvarkyčiau jo namus – didelius ir senus, apaugusius vijokliais, pritvinkusius pelėsių ir tamsos.
Mano sūnūs mėgsta žaisti jo dideliame vidiniame kieme. Ten yra ilgas suolas, medžiai, neveikiantis fontanas ir didelė nuogo vyriškio statula – gipsinė. Jis sako, kad tai jo paties atvaizdas. Bet  aš nelabai tuo tikiu. Paprašiau leisti uždengti „tą vietą“ rankšluosčiu, kol mano sūnūs būna kieme. Nenoriu, kad jie matytų... Spės dar prisižiūrėti.
Dirbu pas jį jau 3 mėnesiai. Pirmuosius du buvau tik namų tvarkytoja (radau tokį apibūdinimą laikraštyje, skelbimų skiltyje). Bet vieną pavakarę jis pasakė mano sūnums:
- Eikite į kiemą pažaisti. Padėjau jums lėkštę saldainių. Būkite ten, kol jūsų mama baigs tvarkytis.
Mano vaikai paklusnūs... Kai pakvimpa maistu.
- Aš tavęs noriu.
- Bet mes taip nesitarėme.
- Aš tau užmokėsiu. Moku visoms, užmokėsiu ir tau. – pasakė tai ir įkišo šimtinę man už liemenėlės.
- Bet mano sūnūs...
- Lipk į antrą aukštą. Ir užsičiaupk.
Nepavadinčiau to išprievartavimu, kaip dabar madinga, juk gavau už tai pinigus. Nepavadinčiau to ir abipusiu jausmu. Jis turbūt geria tuos vaistus, kur senukai vėl gali prisiminti jaunystę, nes netikiu, kad jam dar stovėtų... Jis tvarkingai lėtai atsegė mano suknią, numovė pėdkelnes, atsegė ir sviedė kampan apatinius – aišku, kad buvo tai kažkur prisižiūrėjęs. Vėlė plaukus ir bučiavo kažkur į ausis. Mano lūpos liko nepaliestos. Gulėjau užsimerkusi, galvą pasukusi šonu. Girdėjau geismo pilnas jo aimanas, bet mano lūpos liko tvirtai sučiauptos – nemoku sau meluoti, todėl kai man skauda, aš tyliu užuot aimanavusi. Viskas buvo greitai. Jis viršuje, aš apačioje. „Senamadiškai“ – pasakytų mano draugės. O man tai tikrai nesvarbu.
- Tu nuostabi moteris, bet galėtum labiau pasistengti.
- Aimanuoti aš nemoku.
- Nors būtum suvaidinus.
- Už tai mokama daugiau.
Jis švelniai kepštelėjo man per skruostą ir liepė eit tvarkyti virtuvės.
Taigi  jau mėnuo jis kartą per savaitę duoda man papildomą penkiasdešimtinę (Kaina sumažėjo. Aš tylėjau, nes juk apie tai nebuvo kalbėta priimant mane į darbą. Jaučiau, kad pasakiusi „ne“, galėjau netekti visko). Kai jis virš manęs, aš stengiuosi mintimis nebūti po juo. Visada galvoju apie savo sūnus arba motiną. Kartais galvoju apie jį – vyrą, kuris paliko mane ir išvyko toli toli, nes nebegalėjo čia ilgiau „merdėti“. Kartais mąstau apie pirkinius arba tiesiog spoksau į keistą šuns formos dėmę ant lubų tiesiai virš lovos. Mes visada „tai“ darome jo lovoje – didelėje, senamadiškoje ir beveik negirgždančioje. Kartais jis atsimerkia, pažiūri į mane ir paklausia, į ką aš taip spoksau.
- Į šunį ant jūsų lubų.
- Žiūrėk į mane.
- Stengiuosi.
- Tuoj baigsiu.
Jis keistas žmogus: jo namuose nėra nuotraukų, jo niekas nelanko, jis smirda prakaitu ir neplautais plaukais, ir jam tai nerūpi. Kartą mums einant namo Rytis pasakė:
- Mama, gal jis visus išžudė ir paslėpė tam savo tamsiam ir baisiam rūsy, kur yra už vijoklių?
- Ką judu veikėt už vijoklių?
- Ieškojom lobio.
- Norit, kad jis pamatytų ir išmestų mane lauk? Norit vėl grįžti gyventi pas močiutę, ir kad mama nebegalėtų jūsų lankyti?!
- Mes daugiau nebelįsim, kur nereikia, gerai, mama?
- Gerai. Ir daugiau jokių siaubiakų, ausis nurausiu, jei pamatysiu judu spoksant. Aišku?
Jiems buvo aišku. Jie nuovokūs, kaip sako mano motina. Auginu juos taip, kad jei manęs kartais nebebūtų šalia, jie mokėtų gyventi patys. Ryčiui greit šešeri, Rapolui treji.
Nežinau, kiek dar bučiau dirbus pas jį, kiek dar būčiau kuopus jo namus, kaskart lyg specialiai apkuistus. Mano draugės sako, kad gal jis taip daro todėl, kad aš tik ilgiau pas jį pabūčiau, bet aš stengiuosi taip negalvoti. Jos nežino apie lovą, apie dėmę ant lubų, apie sūnus, laukiančius mamos sode, nors jau būna tamsu ir šalta...
„Viskas tik dėl pinigų“ – kartoju sau kaskart. Tik ne kaskart tai padeda... Vieną vakarą, kai guldžiau sūnus miegoti, Rytis paklausė manęs, kodėl ant mūsų lubų nėra tokio „suniuko“ kaip pas „dėdę“. Paklausiau, iš kur jis žino apie dėmę... Mano sūnus nieko neatsakė, o mažylis apsikabino brolį ir pradėjo verkti... DU mano vaikai plačioje gyvo lavono lovoje su šuneliu ant lubų...
Tą vakarą buvo daug ašarų. O rytojaus dieną miegojome iki pietų ir į tuos namus nebegrįžome... „Viskas tik dėl pinigų“ – šįkart tai nebeturėjo prasmės.