VII(10)

vejamos šalin
nemintys
oranžiniais kontūrais
į nesalą
nevandenyne
po pūkuotom lempom
įspindusi
šviesa nesidrovi
tylinčios tamsos
radijo spektakliais
užtrauktos kambario
užuolaidos
dvokina butą
tamsa nežaidžia
ji nemyli
tik palieka
nešviesą netylą netiesą
kipšinėm vėduoklėm
nukabinėtos sienos
virpa šviesos žaismu
neužklydęs nesuprasi
to velniško
nežaidimo
kai regis iš tiesų jauti
bet tai
nejausmas

tai spiegimas
vilko balsu į
ragą
iš kurio bajorai gėrė
midų