Tarp gitaros stygų paklydęs
šuo it medis
sustingęs
vaikai bedaliai po dubeniu
slepias
kaštonais kvėpuoja
ydų netekę
O tu po grumstais šliauži
pasikinkęs kėkšto
akis
išlydėti norisi
milžinus gintariniais nagais
po kuriais –
tavo žodžių krantai
Vyniojasi dienos po lapais
apakę jie eina bet -
lieka išalkę,
o tu, po stiklu užderėjęs,
liežuvio galu paragauji
sudužusį sniegą