Pasaka – 28

28. Raganų buveinėje

Lovliai ir Mantas, stebėję šį raganų sąmyšį, pasijuto tartum neprašyti svečiai, kurie įsibrovė į svetimas valdas ir daro kažką galvažudiško, ne visai pritinkančio jų atvykimo misijai.
– Gal tos raganos nėra tokios baisios ir kerštingos, kaip žmonės pasakoja, gal su jomis kaip nors galima susitarti, gal gerai ir protingai pasišnekėjus, jos nebekenktų žmonėms ir mes visi galėtume gyventi pasaulyje kaip tikri, normalūs žemės gyventojai... – atsargiai prašneko Mantas.
– Kai aš budėjau prie kraterio pačią pirmąją dieną ir pamačiau raganą, ji šukavosi juodus ilgus plaukus ir gražiai dainavo lopšinę. Man pasirodė, kad ji rankose yra supusi žmonių kūdikį. – įsiterpė Juodis.
– Bet jeigu jos nepuls mūsų, nesidraskys kaip iš proto išėjusios, tai mes su jomis taip pat elgsimės dailiai. Bet šiaip ar taip, mes turime kol kas jas suimti, surišti ir parsigabenti į žemę. O ten pasitarę su seneliu, Pinčiumi ir jomis pačiomis, nuspręsime ką daryti toliau, – atsiliepė Žalis.
– Tai kaip mes surišim tokį didelį jų būrį? Aš suskaičiavau jų net vienuolika, – klausė Mėlynukas.
– Labai paprastai. Dabar mes tylėkime ir niekuo joms apie save nebepriminkime. Kai jos po truputį nusiramins ir nueis miegoti, tada prieiname prie vienos lovos, pakštelėjame raganą su lazdele, kad niekas jos nebegirdėtų ir sumažėtų iki delno didumo. Po to surišame – ir į terbelę... Kol jos miegos, manau, susitvarkysime su visomis. Žinoma, iškart iš palovių surenkame jų šluotas, kad kuri nesugalvotų užsėsti ir pradėti po kambarį skraidyti. Ji būtų mum sunkiai bepagaunama... – dėstė savo planą Žalis.
– Jei pasisektų, po to, nieko nebelaukę laimingi išskrendame į žemę, – džiūgavo patenkintas ir pritardamas draugui Juodis.
– Gal ir geras sumanymas? Juk taip darydami jų mes nė kiek nenuskriausime. Pagulės terbelėje, kol sugrįšime į žemę, o paskui, kaip jos ir mes besusišnekėsime, taip ir bus padaryta... – pritarė pagalvojęs Mantas.
– Tai taip ir darome, – užbaigė Mėlynukas.
Visą vakarą raganos buvo sunerimusios, gana piktos, vis bandė atidaryti tai vienas, tai kitas duris. Dvi, lovlių pritrenktosios per dėžės atidarymą, tyliai dejavo, nes joms sopėjo galvos. Bet po truputį raganos aprimo. Joms įkyrėjo, nieko keisto nebematant, be tikslo šlaistytis iš kampo į kampą. Iš lėto, tai viena, tai kita sėdosi ant savo lovų ir viena po kitos gulėsi pailsėti.
Lovliai ir Mantas dar ilgai turėjo laukti, kol užmigo paskutinė. Savo sumanymą pradėjo vykdyti nuo dviejų sužeistųjų, nes jos galėjo greičiau pabusti. Kai uoliai ir sutartinai dirbo, netrukus jų nematomoje terbelėje jau gulėjo devynios viešnios. Beeinant prie dešimtos, jie tik pastebėjo, kaip ši stryktelėjo iš lovos ir ne savo balsu šaukdama puolė į aslos vidurį. Prie jos tuoj pat prisidėjo ir paskutinioji. Kambary kilo toks triukšmas, patalynių ir kitų daiktų mėtymas, kad baimė buvo bepajudėti. Lovliai ir Mantas tik ir girdėjo:
– Nevidonai, kraugeriai baisingieji... Jie tyliai įsibrovė į mūsų buveinę, prisėlino ir pagrobė visas mano drauges... Ne, mes likusios laisvos, taip jiems nepasiduosime... Mes imsimės iš visų jėgų, mūsų jūs nepaimsite, nė nebandykite... – ir įsiutusi sukdamasi aplink su rankose laikoma kėde galėjo užmušti bet ką. Gerai, kad jie buvo nematomi.
– Žali, –sako Mantas, – kaip nors prisėlink ir pakštelėk tai rėkiančiai su mūsų lazdele.
Žalis ilgai taikėsi, nes bijojo gauti su kokiu nors daiktu per galvą, bet galiausia ragana, besisukdama aplink, pati užkliudė lazdelę ir tą pat akimirką dingo kaip į vandenį: sumažėjo ir jos balso niekas nebegalėjo girdėti. Mantas su Mėlynuku tuoj ją surišo ir įdėjo į terbelę prie kitų.
Paskutinioji ragana, Juodis ją pažino, tai ji niūniavo prie kraterio lopšinę, nebelikus draugės, taip pat nutilo, atsisėdo ant savo lovos ir gailiai raudojo:
– Koks baisus mūsų likimas, šviesios dienelės nematėme ir štai žūstame net nežinodamos už ką ir dėl ko...
– Jai iš skausmo gali plyšti širdis, – pagailo jos Žaliui. – Mantai, pasidaryk matomu ir pakalbėk su ja, truputį paaiškink kas mes ir dėl ko čia... Jeigu ji tave pultų, nebijok, mes būsime šalia ir apginsime...
Mantas pasivertė matomu, priėjo prie raganos ir palietė jos petį. Ji krūptelėjo ir atsisuko. Pamačiusi paauglį berniuką, kiek apsiramino.
– Mes nieko nežudome, nieko nekankiname, niekam pikto nenorime. Ir jūs visos sveikos ir gyvos neužilgo atsirasite žemėje... Ir ten, jeigu nebedarysite niekam pikto, galėsite gyventi ir džiaugtis gyvenimu kaip ir visi kiti žemės gyventojai...
– Ar tik nebūsi berniukas iš tos dingusios paprūdės sodybos? – gailiu balsu klausė ragana.
– Taip, aš esu iš tenai...
Po to Mantą lovliai pavertė nematomu ir negirdimu. Tą patį padarė ir su ragana, surišo ją ir įdėjo į maišiuką.
– Štai ir turime viską dėl ko atvykome į mėnulį. Dabar belieka išlįsti iš raganų urvo ir sugrįžti į žemę. – patenkintas pasakė Žalis.