Detektyvas vaikams. Pabaiga

[ autorė ] Jei jau susiruošėte skaityti šį kūrinį, tai būkite geri ir perskaitykite jo pradžia. Tai – detektyvas, todėl tik taip galėsite jį suprasti (galbūt viską išsiaiškinti net greičiau už Ramintą). Ačiū.


... Ramintos akys prisipildė ašarų ir ji nepajėgė jų suvaldyti. Aplinkui jau nieko nebematė ir vargiai išstovėjo ant kojų. Gerai žinojo, kad neverta vytis to bernioko – jis bėgo daug greičiau. O ir šiaip nebematė prasmės ką nors daryti…
Atrakinusi duris ji išvydo mamos batus. Iškart prisiminė, kad šiandien mama turėjo grįžti ankščiau. Tyliai perėjusi per virtuvėlę, miegamajame ji išgirdo kūkčiojimą. Keista, bet nenustebo. Mama dažnai verkdavo. Tada ji sėdėdavo ant lovos ir tyliai, kad tik Raminta neišgirstų, kūkčiodavo. Kai Raminta ateidavo į kambarį mama atsiprašančiai šyptelėdavo, apsikabindavo ją ir vis kartodavo: “kokia aš bloga mama, kokia bloga…”. Tada Raminta ją ramindavo ir aiškindavo, kad geresnės mamos nėra pasaulyje.
Šį kartą mama lygiai taip pat sėdėjo ant lovos ir verkė. Bet Raminta jos neguodė. Pati atsisėdo šalia, padėjo galvą ant mamos kelių ir lygiai taip pat pravirko. Ilgai verkė…

Pabudo gerokai vėliau nei reikia ir išlėkė į mokyklą. Šiandien mintys buvo kur kas aiškesnės nei vakar ir gerai apgalvojusi nutikimą nusprendė veikti. Turėdama gerą galvą ant pečių, ji iškart pastebėjo, kad kažkas ne taip. Juk pinigus įsidėjo redakcijoje, tai iš kur tas berniokas sužinojo?
Klausimas ilgai ją kankino ir ji jautė, kad atsakymas čia pat… Kažkas kirbėjo galvoje… Ji kažko nepastebėjo… Neatsiminė…
Skambučiui nuskambėjus Raminta nuskuodė į mokytojų kambarį. Susiradusi auklėtoją paprašė kažkokio lapelio. Ant jo buvo septyni aštuntokų vardai – trijų mergaičių ir keturių berniukų.
Raminta atsisėdo ant palangės ir išbraukė mergaites. Tada patraukė link aštuntokų klasės. Ilgai ten stovėjo, kai kurių vaiko kažko paklausė… Ji taip darė visą savaitę… Bet nieko naujo nesužinojo.
Kitą pirmadienį ją lyg žaibas iš miegų pažadino mokytojos balsas:
- Tikriausiai girdėjote, kad apvogė vieną aštuntokę. Iš jos spintelės dingo pakabukas ir pinigai. Jumis aš pasitikiu, bet vis tiek… Labai tikiuosi, kad tai ne mano mokinių darbas.
Raminta akimirksniu šį tą suprato. Ji iškart pašoko, kai mokytoja paklausė, kas norėtų nunešti dienyną. Įėjusi į mokytojų kambarį Raminta padėjo savo klasės dienyną ir apsidairė. Jokio mokytojo nebuvo kambaryje, todėl išsitraukė aštuntos d klasės dienyną ir skubiai pradėjo jį vartyti.

Po pamokų ji nėjo namo, o nusekė vieną aštuntokę. Šioji ėjo keistomis gatvelėmis, kuriose Raminta dar nėra buvusi, kirto įvairius kiemus ir vis žvalgėsi atgal. Bet Raminta buvo patyrusi sekėja – to buvo išmokusi iš knygų. Ėjo ji gerokai atsilikus ir pati net kartais pamesdavo mergina.
Po kokių dešimties minučių mergina pasuko į akligatvį.  Raminta nedrįso toliau eiti, todėl užlindo už seno konteinerio ir susigūžusi laukė. Apie pusvalandį.
Per tą laiką į skersgatvį atėjo dar trys merginos ir vienas vaikinas. O po kiek laiko laukan išėjo penki vaikinai. Tada pakilo Raminta ir atsargiai nusėlino į kiemą. Čia buvo vienintelės durys, todėl Raminta nedvejodama patraukė prie jų.
Nė kiek nesistebėjo, kad jos buvo užrakintos. Bet priėjo išvadą, kad čia jų būstinė, todėl jie visi kažkur turi būti paslėpę raktą. Patikrinusi visus butelius, skardos lakštus, ji pagaliau aptiko raktą po viena bačka. Atrakinusi surūdijusią spyną įėjo vidun ir iškart išsižiojo.
Nemažame kambaryje stovėjo keli stelažai ir visi – nuo viršaus iki apačios – jie buvo prikrauti įvairiausių daiktų. Pradedant laikrodžiais ir pakabukais, baigiant net nemažais daiktais – keliais fotoaparatais ir mobiliaisiais telefonais. Kampe stovėjo televizorius, o kitame kambario gale – puošni lempa.
Ramintai to užteko. Ji ir taip bijojo, kad tik vagys negrįžtų. Todėl kuo greičiau spruko pro duris, užrakino jas ir padėjo raktą į vietą. Tada neatsigręždama nubėgo porą gatvių nuo vagių slėptuvės ir sustojo ties telefono būdele.
Surinkusi nemokamą policijos numerį, ji nutaisė kuo storesnį balsą ir prašneko:
- Laba diena. Norėčiau pranešti, kad aptikau vagių slėptuvę. Manau, kad jus tai sudomintų…
Matyt, jos balsas vis tiek nenuskambėjo įtikinamai, nes balsas ragelyje paklausė:
- Atsiprašau, bet gal galėtumėte prisistatyti?
- A… Taip. Elena Salakauskienė, - prisistatė mamos vardu Raminta.
- Gerai. Kur jūs esate?

Po penkiolikos minučių policijos mašina sustojo prieš ją.  Išlipę policininkai apsidairė, o išvydę Ramintą susiraukė.
- Ar žinai, - kreipėsi vienas iš jų. – Kad už klaidingus iškvietimus baudžiama?
- Bet aš nemeluoju, - puolė teisintis Raminta, -eikit  su manim.
Jiems pasisekė – jaunieji vagys dar negrįžo, todėl policininkai spėjo apžiūrėti visą slėptuvę, o grįžusius paauglius suėmė jiems nė nemirktelėjus.

Po poros valandų visi sėdėjo policijos nuovadoje. Baigęs pildyti visus blankus, komisaras pagaliau atsitiesė ir pagarbiai kreipėsi į Ramintą:
- Na, mažoji detektyve, tai gal papasakosi, kaip radai slėptuvę?
- Aš… Na, - Raminta šyptelėjo ir pradėjo iš pradžių, - Laimėjau viename žurnale penkiasdešimt litų ir nusprendžiau nupirkti mamai dovaną. Tačiau einant viena gatve kažkas perplėšė mano kuprinę ir pavogė mano pinigus. Aš daug galvojau ir nusprendžiau, kad tas žmogus turėjo būti redakcijoje. Tada prisiminiau, kaip mokytoja mums siūlė su aštuntokais eiti į vieno žurnalo redakciją. Pasirodo, jie išties tą dieną visi ėjo ten pat kur aš, tad paprašiau vaikų sąrašo.
Raminta atsikvėpė nuo ilgo pasakojimo, apsižvalgė, bet išvydusi padrąsinančius veidus tęsė toliau:
- Iš sąrašo išbraukiau mergaites, nes mane apvogė berniukas. Bet peržiūrėjusi visus keturis berniukus nusivyliau. Nė vienas neatrodė panašus į vagį. Tada išgirdau apie vagystę mokykloje – pavogtas pakabukas. Ir lyg pro sapną atsiminiau, kad jau seniau vienai mergaitei buvo pavogę skarelę… Ir niekaip nesupratau, kam berniukui moteriški aksesuarai. Ir tada išvedžiau hipotezę, kad mane apvogė mergina, persirengusi vaikinu. Tada grįžau prie sąrašo ir apžiūrėjau merginas. Mano nuojauta manęs neapvylė. Viena mergina pasirodė esanti įtartina, todėl ją pasekiau… Toliau jau patys žinote.
Raminta apžvelgė susižavėjusius veidus. Pagaliau komisaras prabilo.
- Iš tiesų įspūdinga. O tau tik… dvylika metų… Puiku! Žinoma, savo pinigus atgausi, o gal būt net ir premiją galėtume suveikti…
- Aaa… Pone, ar galiu paprašyti? Ar galėtumėte nesakyti mano mamai apie visą tai? Aš vis tiek noriu padaryti staigmeną?
- Žinoma, - nusišypsojo komisaras.

Kitą dieną Raminta stovėjo prie kasos. Ji nedvejodama nupirko labai gražų pakabuką su angeliuku. “Visai kaip mama, ”- pagalvojo ji. Bet Raminta niekada net nebūtų pagalvojusi, kad pati yra pats tikriausias angeliukas.