Dukra

Raudonų skruostų ir dangaus sferos,
Vaiduokliai atlaidūs kankins tik naktim.
Kur dėjausi vienas,
Artimos sielos –
Jos tokios buvo mielos,
Tokios kasdienės,
It laisve aplipusios dienos.
Suvilniję ir įgiję šviesią spalvą,
Niekingai vaipos prieš mane
Lyg nujaustu –
Artėja Pasaulio pabaiga.
O juk tokios dienos,
Dažnai pasitaikančios pievos –
Kai sapnavau savo dukrą
Braidant po jas.
Ir neateidavo nė į galvą, kad atsitiks –
Rugiapjūtės pjovimo lemtis,
Kai krauju teks dažyt žalią pievą,
Raudona spalva nusieti ražieną.

Kai mintis pakartojo dievai,
Parduot dvasias pasiūlė šlykščiu sandoriu.
Kad tik liktu manoji dukra,
Mano vienintelė tyra būtybė šioj Žemėj,
Kai tik nuodėmingųjų sielos belikusios gašlios,
Kai vargai suėdė paskutinius draugus,
Kai mirtis nebeišlaisvina,
Kai viltis nebeturi prasmės,
Kai tik tavo kraujo ir sielos dalis dar gyva –
Tebeturi už ją gyventi...

Apgavystė – vagystė!
Proto žaidimai – tiesos pažinimas!
Neturėjau draugų
Ir pievų žalių,
Paskutiniai sapnai –
Suklaidino velniai.
Prarastoji antai
Švelni artimai –
Liko tik dukros pelenai...
Sapnai, sapnai, sapnai nelemti
Atėmė mano vaiduoklį,
Kūnai šventi, kūnai verti –
Mirti be tikrovės tikros.