Dantuotasis

Galiausiai ištraukė šratinuką iš savo rašytojiškos burnos. Nors rašydavo tik kompiuteriu, pauzes tarp sakinių mėgdavo užpildyti mąsliai rašikliu zonduodamas savo, kaip jam atrodė, nepriekaištingą dantyną.
Tiesą sakant, apie valgymą dantimis buvo girdėjęs tik iš savo senelio. Vargšas senas bambeklis. Taip ir iškeliavo į amžinos sysioklės plotus, nepasišalinęs dantų. Pasiliko juos iš pykčio ir kartėlio, žlungus jo kramtomosios gumos verslui.
Pats dantis nešiojo tik kaip įvaizdžio detalę. Vadybininko nurodymai. Bjaurokas tipas. Nulupo devynis kailius. Bet, kita vertus, būtent "dantuotojo" įvaizdis ir atvėrė duris į rašytojų sąjungą.
Sudėjo korektūrą į impregnuotą voką. Seilėtu šratinuku popierinėje voko dalyje nepatyrusia ranka užkeverzojo leidyklos adresą. Šiek tiek žemiau prirašė - PGAF. Stumtelėjo voką link stalo krašto, o pats tingiai nuėjo nusilengvinti.
Voko adresato analizatorius ekranėlyje įžiebė: Pasaulinės Grafomanijos Aukso Fondui.