Ryto juvelyrika

Šuniukų letenėlių pėdsakai,
Ant rūko šaligtavio veda,
Prie bėgių, kur sena močiutė, bendrakeleivė,
Siūlo alyvinį obuolį.

Rytinė besišypsanti ašara,
Įkrenta į ausį ir kelias valandas garuoja...
O mano minčių mastaboje-
Sidabras lydosi,
Nauji sidabriniai medžiai man šonus bado.

Deimančiukais kojas inkrustuoja
Ryto motiniška ranka
Ir greit naikina stebuklą-
Atmerkia šaligatviai po akį
Ir stengiasi parodyti,
Kaip reikia mylėt cementą.

Dūšelių dėželėse nespalvotos sielos sėdi
Deimantais langus brūžina, o žalią
Suvalgo, stiprėja ir išskrenda pro duris,
Į kurias galvojant uždrausta remtis.