Strategija

Mus apgaubė švelni vakaro tyla. Stebeilijau į kitą krantinę, joje šurmuliuojančius žmones. Malonioje žibintų šviesoje porelės vaikščiojo susikibusios už rankų, kartkartėmis vienon ar kiton pusėn nukaukšėdavo vieniši bateliai.
    - Tu nepanaši į lenkę. Verčiau į prancūzę, - tyliai tarstelėjo ji ir išpūtė skystą dūmą. Nesumodama, ką atsakyti, cigaretę prisidegiau ir aš. Nenorėjau žiūrėti jai į akis, tad vis dar stebėdama kitos krantinės gyvenimą, tarstelėjau:
    - Keista, bet ne pirmai tau taip atrodo; nesuprantu, kur jie taip ilgai užtruko.

      Vis dar siutau ant jos už bėgėdišką vakardienos elgesį. Nemaloniai jaučiausi ir dėl to, kad jos taktiką pažįstu puikiai, bet vėl nesusipratau užkirsti jai kelio.
      Visad laikiau Katažyną savo drauge. Man patiko jos katiniškos akys ir tiesi nosis, jos garsus juokas ir didelė širdis. Per kiek laiko pripratau prie jos didelių batų, plėvesuojančių sijonų ir suveltų plaukų. Tik prie vieno negalėjau priprasti: ji karts nuo karto niekšiškai pasielgdavo, sutrukdydama man sužvejoti šaunų vaikiną. Žinojau, kad tai daro iš sportinio azarto, todėl tik nusišypsodavau ir užsičiaupdavau ketvirčiui valandos. Bet vakar... už tai, ką ji darė vakar, norėtųsi tylėti dar daug vakarų.
    Būtent dėl jos ypatingosios strategijos vakar namo grįžau anksti. Ir niekas manęs nepalydėjo.

    Gžegožo šypsena- tokia pat kaip mano. Identiška. Jo pasakojamos istorijos - tarsi būtent jas būčiau sapnavusi visą vasarą. Jo žvilgsnis- valiūkiškas, o akys žalios žalios. Ir ant jo dešinio skruosto trikampiu išsidėstę trys maži apgamiukai. Kai pirmąkart susitikom, draugiškai apsikabino, ir pajutau, kad ateinantį rudenį noriu praleisti būtent jo glėby.

    - Štai jie, pagaliau atsivelka, - pasakė Katažyna ir įbedė pirštu į tiltu guviai atžygiuojančius Irną ir Gžegožą.
    - Man vistiek sunku patikėti, kad jis - Irnos pusbrolis, - garsiai susimąsčiau. Bet buvo per vėlu apie tai kalbėti - Gžegožas pribėgo ir vėl šiltai apkabino:
    - Sveika, mano Maja. Labas ir tau, Katažyna.
    "Mano Maja? " Viduj sukirbėjo mintis, kad Irna bus prikišus nagus ir viską jam išklojus, juk ji akyla ir tokius dalykus kaip mat pastebi.

    Patraukėm krantine žemyn. Gžegožas garsiai kvatojo, Irna pasakojo šiandienos įvykius batų parduotuvėj, kurioj dirba šią vasarą. Katažyna mąsliai tylėjo, vėl buvo pradėjusi megzt tinklus. Aš stengiaus apsimest nerūpestinga, kartais įterpdavau kokį žodelį, bet iš tikro negalėjau nuvyt minčių apie vakarykščią. Prie manęs prišoko Gžegožas, krestelėjo rudus plaukus ir pasakė:
    - Jūs, mano Maja, šiandien skrajojate kažkur toli nuo šio pasaulio.
    Nevalingai atsukau į jį išplėstas akis ir jau norėjau stoti gynybon, bet čia įsiterpė Irna:
    - tai dėl to, kad praeitą vakarą šiame pasaulyje ji praleido su tavim, pusbroliuk.
    Nė nepajutau, kaip įgavau itin sveikai raudoną atspalvį. Tačiau ne man vienai ši pastaba pasirodė ne itin maloni. Katažyna ėjo šalimais, nutaisiusi sfinkso išraišką.
    - Na, manau, Gžegožui vakar ne per labiausiai rūpėjo mano kompanija, - mestelėjau šelmišku balsu, o akies krašteliu nužvelgusi Katažyną, supratau, kad pradžia padaryta.
    - Tavo kompanija man labai maloni, - savo ruožtu nustebo Gžegožas, ir aš jau plačiai nusišypsojau. Jo veide tarsi veidrodyje po akimirkos išvydau tokį pat šypsnį.
    Priėjome blyninę. Linksmai klegėjom prie stalelio, tik Katažyna ir toliau vienareikšmiškai tylėjo. Jos taktika buvo tokia paprasta - ir tuo geniali. Tačiau Gžegožas to nė nenutuokė. Keliolika minučių juokęsis su manim, nebeištvėrė ir instinktyviai puolė rūpintis "nuliūdusia" drauge. Ji nepasidavė; greitai jis ją guodė pačiupęs už baltos liaunos rankos. Mane užliejo jausmas, kad situacija neišvengiamai kartojasi ir šįvakar. Bet negalėjau abejingai lesti Gžegožui praeit pro šalį (tai suprasdavau kaskart, pažvelgus jam į akis).
    O Katažyna buvo negailestinga. Ji pradėjo akivaizdžiai koketuoti - skruostais net nutekėjo kelios "nesuprantamo liūdesio" ašaros. Jaučiausi beviltiška, nebegalėjau iškęsti tokios man nepalankios situacijos ir išsitempiau merginą pakvėpuoti grynu oru. Vos išėjus per kavinukės duris, išrėžiau:
    - Eilinį kartą tenka su tavim tiesiai pasikalbėti, - įrėmiau griežtą žvilgsnį į jos rudas akis, tačiau kiek nustebau, nepamačiusi jose žvalios ir ironiškos katino išraiškėlės. Visdėlto įsiutusi tęsiau toliau - puikiai žinai, kad jis man patinka. Labai patinka. Ir specialiai išdarinėji savo idiotiškus triukus, kitaip juk negali, visada norėjai būti pirma ir vienintelė, bet negi nesuvoki, kad nesusigriebsi visų pasaulio bernų, nalaimėsi kiekvieno konkurso, tavęs taip paprastai nepriims
į kurį tik panorėsi universitetą! Tu puikiai supranti, ko man reikia! Ir dedi visas pastangas, kad to negaučiau!
    Jaučiausi iškėlusi banalią melodramišką sceną, bet tai neatrodė itin svarbu. Tikėjausi sarkastiškos pašaipos iš jos lūpų, nutaisiau paniekinamą veido išraišką ir jau ruošiausi antram puolimui. O ji staiga prapliupo isteriškai žliumbti ir įbėgo vidun. Čia man pasirodė, kad atėjo kulminacinis momentas, ir nesvarstydama nė akimirkos, skriste įskriejau paskui ją, klestelėjau ant kėdės ir sušnypščiau jai į akis:
    - Na ir pasiimk! Visas pasaulis - po tavo kojomis! Vienu Gžegožu mano širdy daugiau ar mažiau, vienai Majai sunkiau ar lengviau! Svarbiausia, kad šita egocentrikė būtų patenkinta!
    Išdidžiai nužvelgiau aplinkinius ir sukryžiavau rankas ant krūtinės. Va - ir pasakiau. Ir aš galiu. Juk esu panaši į prancūzę , reiškia, ir truputį karštakošė.
    Bet iškart pajutau, kad kažkas ne taip. Gžegožas bandė atgauti kvapą, o Irna įbedė pirštą sau į smilkinį.
    Katažyna tik tyliai sušnibždėjo:
    - O aš nuo Mariaus nėščia. - Jos skruostu tekėjo didžiulė ašara.



    Tą vakarą namo parėjau anksti ir niekas manęs nepalydėjo .