Taburetė

Tėvai įgimdo pasaulin savo vaikus, nors ir nenutuokia, kad galbūt kada nors vaikas papriekaištaus, kad buvo pradėtas.  Kai kam gyvybė – dovana, kai kam – nepaliaujama kančia.  Bet milijonų milijonai prieš savo valią pradėtųjų visgi eina (šliaužia, bėga, gal – skrenda) per gyvenimą, stoviniuoja likimo kryžkelėse, rinkdamiesi sau kelius.  Patys įnoringiausieji mina sau naujus takus, karštai tikėdami, kad jie nuves būtent ten, kur jie pagaliau suras tai, ko ilgisi jų užspaustos kasdienybės širdys,  ko trokšta jų pavargę protai.
Prasmės ieškojimas, tikslo kūrimas ir siekimas – begalinė visos žmonijos istorijos santrumpa.  Visa, kas tik kada nors buvo padaryta, sukurta, pastatyta ar, galų gale, sunaikinta – visa buvo padaryta vardan mažų ar didelių, kilnių ar niekšiškų  tikslų, kurie kažkam buvo viskas.   
Kokį tikslą turi tas dailininkas, kuris visą savo gyvenimą atiduoda pačios paprasčiausios kėdutės vaizdavimui tūkstančiais variantų?  Kokią prasmę galima matyti kėdėje?  Ar kelios medžio atskalos, grubiai sujungtos vinimis, gali būti vertos dešimtmečių atidaus stebėjimo ir neįtikėtino skaičiaus kruopščių bandymų jas atvaizduoti?  Galbūt.  Nes ir pati paprasčiausia kėdutė, kiekvienąsyk žvelgiant į ją pastabia akimi, tikrai gali trodyti kitokia.  Žiūrėjimo kampas, apšvietimo intensyvumas ir spalva (ar spalvos), fonas, šešėliai ar laikas, sendinantis medį, keičia tokį, rodos, paprastą daiktą iki neatpažįstamumo.  Jei pati kėdė ir bevertė, kantrus ir sėkmingas bandymas įžvelgti joje nepaliaujantį kitimą yra – sutikime – vertas pripažinimo.  Pastebėti kitimą ten, kur jis vos pastebimas, kur, daugelio nuomone, jo visai nėra, ne kažin koks tikslas; ir visai nepanašu, kad kažkam tokio tikslo turėjimas galėtų pasitarnauti kaip galimybė įprasminti savo egzistenciją.
Jei tas pats daiktas įvairiais laiko momentais, veikiamas įvairių veiksnių, gali būti kitoks, tai ką jau kalbėti apie žmones.  Mes visi tokie skirtingi, ir tokie nesuprantami vienas kitam.  Patys, praėjus keleriems metams, nebepažįstame savęs ir kartais, pagavę savo pačių mintis, stebimės, kodėl jos priklauso mums...  Mūsų tikslai keičiasi kartu su mumis, prasmę įgauna poelgiai ir veiksmai, anksčiau atrodę neprotingi ir nevaisingi.  Tad kaipgi sužinoti, ar teisingi mūsų vertinimai kito žmogaus atžvilgiu, jei mes nežinome, kaip elgtumėmės, kuo tikėtume, ką vertintume ir ką laikytume prasmingu, atsidūrę panašioje situacijoje, kaip ir tas kitas žmogus; paveikti panašių emocijų; būdami panašaus amžiaus ir visuomeninės padėties; turėdami panašų patyrimą ir panašias žinias... 
Mes skirtingi.  Mus įgimdė į šį pasaulį skirtingai ir mes suvokiame šį pasaulį skirtingai.  Mes apskritai suvokiame skirtingai, tad mūsų prasmės suvokimas skirtingas.  Vienas bandys visą savo gyvenimą įprasminti, kantriai tapydamas kėdutę ir visus jos pokyčius; kitas gamins kėdutes ir jo gyvenimo prasmę atstos už jas gautos pajamos; trečias ant kėdučių sėdės ir filosofuos apie prasmę kaip apie nesuprastą sąvoką; ketvirtas gal išvis nemėgs kėdučių ir net nežinos žodžio “prasmė.”