Į

Brisiu šilkinio švelnumo smėliu
nekaitrinant saulei,
netirpstant jūros bangoms.
Alsuodama brisiu
ir erzinsiu nekvapumą.
Bandysiu paimti vakaro ranką,
kad vestų ji į rytą aplenkus naktį.
Tik išalksiu šaltmėtinių žvaigždžių,
krentančių į žemę ne po kojom.
Nusišypsosiu besileidžiančiai žuvėdrai -
gal ji padės ir man pakelt sparnus,
kad skrisčiau į jūrą,
kur liejas žemė ir dangus.
Dar spėsiu paliesti akmenį,
išsemdama iš jo gyvybę.
Norėsiu būti jo paviršiaus glotnumu
ir rasti vietą -
kad krintant būtų neskaudu.
Visos čia įžiūrimos dalelės tampo akis.
Trumpam sustoju pažvelgti jėgos.
Matau: nesutvirtinamas judėjimas
dar vis tebesiridena žemyn,
apvalėja net nebuvęs aštrus.
Šlapiuojančios trimatės akys
regi masę, bespalvius kontūrus,
išžagintas ir jau išdžiūvusias viltis.
Smėlis su cheminias pradais
virsta karštu stiklu.
Dūžta jis po mano kojom,
raižo gedulo lankus
bet aš toliau brendu -
turiu pasiekti horizontą.