Kai žvarbstu

mano pokštininkės akys
sužvarbo po ledynmečio.
pavargo nuo beverčių dejonių. 
Tu skaidrus, tu skaidrus tu
Žmogus, mano vilionė ir
tu vis vis dar vis dar tyli.
o aš jau vėl aš jau aš jau aš jau
myliu, po truputį pradanginu
savy neapykantos gaidas,
aureolės,  mano sukurtos, tau dera
tu tyliai apsigaubei nematomais žiedais
ir skraiste skraistėm neatpažintom slaptom
su demonais, klajokliais, elfais ir dangum. Tik mūsų.