Pasaka – 27

27. Visi

Žalis švilpuku davė ilgą signalą ir Mantas su Juodžiu, kiek padidinę skylę sienoje, įsirito į raganų buveinės prieškambarį. Tuoj pat jie pateko į didžiąją tamsiąją dėžę, kuri aklinai uždarė juos.
Tuo pačiu momentu raganų kambaryje pasigirdo tarsi tigrų ir liūtų riaumojimas ir visos raganos iššokusios iš lovų greitai pradėjo rengtis.
– Jau prasideda., –sako susijaudinęs Žalis, – mes iš karto pasidenkime galvas geležiniais šalmais, ir jei grės pavojus Mantui ir Juodžiui, prie dėžės suguldysime jas visas iš eilės...
– Tik tu nepamiršk paburti su lazdele, kad nė viena ragana iš čia negalėtų bepasprukti, – ištarė susijaudinęs Mėlynukas.
Tuo tarpu atsidarė buveinės durys ir keturios raganos iššlėkė į prieškambarį vilkti į vidų dėžės. Kai įtempė, tuoj prie jos priėjo raganų vadovė, išskietusi ilgus rankų nagus pasiruošė čiupti, kažką sumurmėjo ir dėžės viršus nuskrido ant grindų. Lovliai matė, kaip vienas kurmis, pačiu dėžės kampu, įsikibdamas į sienas šiaip taip užsiropštė ant jos krašto ir nušoko į aslą, o kitam palypėti aukštėliau nesisekė – kiek palipa ir nuslysta atgal ant dugno. O ragana vis dar tebespoksojo į dėžę ir sugriežusi dantimis bei susinervinus ištarė:
– Ir vėl dėžė mus apgavo... Čia darosi kažkas mano protui nebesuvokiamo... Eikit pažiūrėti ir kitos, gal kartais aš visai apžlibau ir niekam nebetinku...
Tuo tarpu Žalis su lazdele užbūrė, kad nė viena ragana iš savo buveinės niekur nebegalėtų pasprukti. Po to prišoko prie išsilaisvinusio kurmio ir pavertė jį Juodžiu, kurio galva taip pat buvo apmauta geležiniu šalmu.
– Dabar visi trys saugokime Mantą. Jei tik kuri ragana prieis prie dėžės ir norės ranka pagraibyti po ją, iškart skelkite jai į kaktą ir tegu gulasi pailsėti. Jei kita prieis ir ją paguldykit. O aš tada įšoksiu į dėžę, paversiu Mantą žiogu ir kartu su juo iššoksiu į aslą. Ar supratote? – dar paklausė Žalis ir striktelėjo į dėžę.
Viena ragana jau stovėjo šalia dėžės ir tiesė ranką pačiupinėti ar iš tikrųjų joje nieko nėra.
– Kertu aš, –pasakė Mėlynukas ir žiebė savo šarvuota galva raganai į patį tarpuakį.
Ragana nespėjusi nė riktelėti, čia pat susitūpė ir nugriuvo ant grindų. Kitos pagalvojo, kad jai pasidarė bloga, šoko gelbėti. Prie dėžės jau stovėjo kita ir vėl tiesė ranką į dėžę. Jai į tarpuakį trenkė Juodis. Ragana spėjo sušukti ir vėl susitūpė ir išsitiesė ant grindų...
Tuo tarpu Žalis su Mantu jau spėjo iššokti iš dėžės ir abu apžergę šluotas jau sukinėjosi palubėje.
Kai nugriuvo antroji ragana, visos sušoko prie jos ir tada, pamačiusios abiejų raganų kaktose didelius kraujuotus gumbus, suprato, kad joms trenkė jų vadinamieji juodieji žaibai. Raganos suūžė, suklegėjo, kai kurios šoko prie durų ir norėjo sprukti iš savo buveinės, bet durys kažkodėl neatsidarė.
– Va, jum ir apgavikė dėžė... Dėžė gerai viską sugavo, tik mes, žioplės, nesugebėjome iš jos net pasiimti, kas jau buvo sugauta ir uždaryta... Taip mums ir reikia... – aimanavo raganų vadovė.
– Juk kaip tik prie dėžės ir trenkė juodasis žaibas. Vadinasi, jis buvo sugautas ir uždarytas, o mes per savo kvailas galvas jį paleidome, – dejavo kita.
– Dabar jie jau mus uždarė šiame požemy ir darys, ką tik panorėję. Eik, vadove, pabandyk atidaryti į prieškambarį duris. Man jos neatsidaro...
Priėjusi raganų vadovė bandė ir šiaip ir taip, bet durys ir jai nepasidavė atidaromos. Tada šoko prie atsarginių, bet ir jos nepakluso... Suvirpėjo jos širdis ir pagaliau, tarsi viską praradusi ar mirdama, sušuko:
– Mes visiškai pralaimėjome, mes viską praradome... Dabar juodasis žaibas mus visas užkapos, dabar baigiasi mūsų dienelės... Atleiskit, mielosios, savo vadovei, nes ji prastai vadovavo ir nusipelno jūsų piktumo...
Raganos suūžė, suklegėjo, tarsi liepsna būtų perėjusi per visą kambarį, paskui apsiramino ir garsiai pasakė:
– Tebūnie, kas bus... Toks, vadinasi, liūdnas mūsų visų likimas...