Pjesė

Pirmas veiksmas

Veikiantys asmenys: trys režisieriai, teatro direktorius, sekretorė, balsas, Šekspyras.

Veiksmas direktoriaus kabinete...

Sėdi direktorius prie stalo, linguojasi kėdeje, pieštukas dantyse, niūniuoja kažkokią melodiją.
Kažkas beldžiasi į duris.
D: - Prašom.
Įeina sekretorė
S: - Ponas direktoriau, režisierius atėjo.
D: - (ištraukia pieštuką iš dantų, atsisėda arčiau prie stalo, pasitaiso kaklaraištį)  Kvieskite.
S: - (saldžiu balsu) Tuojau kviečiu (uždaro duris ir kad sustaugs) – režisieriau, pas direktorių!
Drąsus pastuksenimas į duris.
D: - Laukiu nesulaukiu (išsiviepęs).
Įeina režisierius.
R: - Laba diena, ponas meno vadove. Nepaprasta diena, dar sykį – nepaprasta diena.
D: – (abejingai, žvilgteli pro langą) Diena kaip diena – nei lyja, nei saulė šviečia.
R: - Ne ne, meno vadove (purtydamas galvą) – išties nepaprasta diena.
D: - (abejingai) Nesiginčysiu, kolega. Rėžkit, kalbėkit arba klykit. Aš (abejodamas) turbūt ir išklausysiu.
R: - Supraskit, meno vadove, įvyko stebuklas, STEBUKLAS! (o dabar jau lyg ir  kreipdamasis į meno vadovą normaliu tonu) – beje, ar jūs kada nors susidūrėte su stebuklu?
D: - Susidūręs buvau su daug kuo: įvairiausiais gyvuliais, kurie save vadina žmonėmis, su automobiliais, su nepaprastomis situacijomis. Bet, anaiptol, nepavadinčiau to, gerbiamas kolega, stebuklu. Štai praeitą mėnesį susidūriau su mersedesu. Tai tas, anot jūsų, stebuklas kainavo per du tūkstančius dolerių.
R: - Ne, meno vadove, aš, žinoma, gerbiu jūsų nuomonę. Juk jei negerbčiau, ar dirbčiau šiame teatre?
D: (gūžteli pečiais)
R: - Na va, ir aš apie tą patį (išsitraukia iš portfelio šūsnį nušiurusių popierių). Štai jis – stebuklas. (maskatuodamas popieriais)
D: Nejau ūkvedys taip užspaudė popierių? (jau beveik keldamas telefono ragelį). Reiks ūkvedžiui biškį išrašyti velnių.
R: - (pašokęs) Ne ne, ką jūs? Ne popieriuje čia esmė. Turinys, dar kartą – turinys viso ko esmė.
D: – (labai nustebęs) Turinys?! O kuo čia dėtas turinys?
R: - (irgi nustebęs) Kaip tai, kuo dėtas turinys? Čia juk stebuklas, kuris ne kiekvieną dieną įvyksta.
D: - (jau visai nepatikliai) Kolega, vandens? Viskio, ar vermuto?
R: – (rodydamas į taurelę) Va į šį stikliuką viskio prašyčiau.
D: - Deja, kolega, čia vaza gėlėms.

Direktorius įpila į fužerą viskio, paduoda režisieriui. Režisierius savo ruožtu tarsi mėnesį negėręs išplempia.

R: - Ponas direktoriau, (kalba jau pastebimai rišlesnė) stebuklas yra šie nutriušę, prirašyti lapai, sudėti į visumą sudaro pjesę.
D: - (tarsi jau susipratęs) Ach, pjesė! Dievulėliau, jūs pas mus teatre jau septyniolikti metai kaip dirbate. Ir ką? Niekada nematėte pjesės?
R: - Oi, ne, ka jūs? Tik su jomis aš ir dirbu.
D: – (apsiraminęs) Na, matote, o sakote – stebuklas. Tai iš kur tą pjesę paėmete? Iš mūsų sandėlio, o gal tai Šekspyro pjesė? O gal lietuvių rašytojo?
R: - Taip, tai lietuvio rašytojo pjesė (užveręs akis į dangų). Stebuklinga pjesė.
D: - Kieno nors iš klasikų? (susimąstęs) Bet argi lietuvių klasikai yra parašę kokią nors stebuklingą pjesę, kaip antai apie Kalėdas arba apie Vėlykas?
R: - Ne, direktoriau, (jau kaip reikiant pavėpęs) tai būsimo lietuvių klasiko kūrinėlis. Stebuklingas turinys, o visa pjesė pilna stebuklų ir netikėtumų.
D: - Nagi, parodykite jūs man tą pjesę. (paima, perverčia) Nejau  čia nėra jokių iliustracijų? (nustebęs) Gerai, perskaitysiu. Pats matai – kiek lapų. O atsižvelgiant į jūsų skonį, mielas kolega, į jūsų pastatytus spektaklius mūsų teatro scenoje, manau, mano nuomone, meno taryboje turės, taip sakant, svorio. O patvirtinus, galėsite imtis darbo.
R: – (atsiklaupęs ir ištiesęs rankas į direktorių lyg valdovą) O, meno vadove, jūs – be galo galingas žmogus.
D: - (susikuklinęs) Ačiū ačiū. Beje, kolega, stokitės ir nedėkokite. Aš tik vykdau man pavestas pareigas (užtikrintai). Stengiuosi vykdyti kaip galima geriau. Ir, kolega, nesijausmikite taip, nes nuo jūsų emocijų pertekliaus gali imti ir sušlubuoti širdelė. O kai ji sušlubuos, ją reikės šunuoti arba persodinti naują. O žinote, kiek tai mūsų teatrui kainuotų? Nežinote? Tiek, kiek trijų sezonų spektakliai. O, beje, koks jūs būsite režisierius su svetima širdimi, su svetimais jausmai, svajonėmis ir lūkesčiais? Tai, kolega, svrbiausia, ką noriu pasakyti – tausokite save, dar kartą tausokite. Jūs – mūsų teatro pažiba, mūsų metras. Ir tai yra labai svarbus dalykas. O durys, gerbiamasis, štai čia (parodo į duris). Tausokite save (pasakė pavymui, kai režisierius buvo beišeinąs pro duris).

Direktorius grįžta prie stalo, atsisėda, paima pjesę ir meta ją į stalčių. O garsas tos metamos pjesės yra toks tarsi mestų kažką į šulinį. Uždaro stalčių, pakelia ragelį ir rikteli:

D: - Širdele, kavos.

Įeina sekretorė, kraipydama šlaunis, įdeda šaukštelį cukraus į puoduką, pamaišo ir, duodama puodelį direktoriui, sako:
S: - Koks jūs išbalęs (nuogastingai ir kažkaip koketiškai).
D: - Išbalęs, išbalęs... Su tokiais idiotais dirbti gali ne tik pabalti, bet ir pažaliuoti ar pajuosti. Kas dar ten pas mus šiandien?
S: - Dar vienas  id... Atsiprašau, meno vadove, režisierius.
D: - Jie mane pribaigs. Kvieskite. (užbaigia gerti kavą ir stumia puodelį nuo savęs).

Sekretorė išeina ir kad surėks:

S: - Sekantis!

Kitas režisierius.

Įeina naujas režisierius.

R2: - Meno vadove, geneali idėja!
D: –(vos neapanka)  Pjesė?!
R2: - (nustebęs) Taip...
D: - Lietuvių būsimo klasiko?
R2: - (netvirtai) Manau, kad taip.
D: – (atlaidžiai lyg ir) Duokit, pažiūrėsim, pasvarstysim. Reikia?
R2: - Na taip (entuziastingai).
D: - Taip, tada ir patvirtinsime. Dirbkite, mielasis, ir toliau, ir toliau šia nuostabia linkme. Juk be jūsų mūsų teatras, - ar žinote kas?
R2: - Kas? (susidomėjęs)
D: - Cirkas...
R2: - (pasimetęs) Kaip tai cirkas?
D: - Elementarūs beždžionės, drambliai. (girdimas trypiančių ir staugiančių žvėrių balsai)
R2: – (suklūsta) Jūsų kabinete, tikrai, tarsi cirko direktoriaus kabinete. Aš net girdžiu žvėris.
D: - (pakiliai) Na, matote, matote. Aš gi sakiau – teatras virsta cirku, kuriame žvėrių daugiau nei žmonių. Tad eikite (parodo kryptį). Durys už jūsų ir dresuokite trupės žvėris. Tegu žvėrys tampa žmonėmis. Tegu žmonės tampa aktoriais. O aktoriai tegu savo ruožtu gyvena žmonių, o ne žvėrių gyvenimą. Ir tegu kiti žmonės, gyvenantys mūsų mieste, ateina į teatrą ir žiūri spektaklius, pastatytus jūsų, kolega, profesionalumo dėka. Neleiskite jam virsti cirku.
R2: - Na taip, žinoma, žinoma (atatupstas ir truputėlį užtikrinčiau). Šito aš neleisiu!

Išeina. Užtrenkia duris. Direktorius prieina prie stalo, atidaro stalčių ir įmeta dar vieną pjesę. Vėl girdimas garsas, kaip kažkas krenta į šulinį. Tik – giliau. Tuomet nueina prie lentynos, išsitraukia šūsnį kitų surištų popierių. Atsisėda prie stalo nupučia dukles ir pakėlęs telefono ragelį:

D: - Brangioji, kvieskite trečiąjį.

Trečiasis režisierius.

Girdimas sekretorės klyksmas už durų.

S: - Trečias! Pas meno vadovą. (aidas) Trečias trečias trečias.

Trečiasis stuksena į duris. Įeina kaip reikiant įkaušęs.

D: – (neva susidomėjęs) Kaip, kolega, jūsų kūrybinis gyvenimas?
R3: - Kalnas, pakalnė, duobė.. Šviesa, saulė arba mėnulis. Kartais nušvinta vaivorykštė. Bet taip būna nedažnai.
D: - (susirūpinęs) Ir kaip, kolega, dažnai jums kartojasi šis ciklas?
R3: - (užtikrintai ir tarsi rinkdamas žodžius) Na, priklauso nuo metų, paros laiko.. Na...
D: - Taigi, kolega, mūsų meno taryba ilgai svarstė ir nutarė, kad jums, taip sakant, ciklą paįvairint ir išgelbėti... Taip taip, jūs teisingai girdite, fiksuojate balsus – išgebėti! Įsiklausykite – išgelbėti teatrą, parengti, pastatyti nepaprastą spektaklį pagal paprastą Šekspyro pjesę. Tam meno taryba pasirinko jus.
R3: - Bet aš (pasimetęs)...

Girdisi fanfaros garsai. Direktorius iškilmingai atsistoja ir lyg garbės raštą, nuplėšęs nuo Šekspyro pjesių rinkinio viršelius ir taip paruošęs pjesę įteikia režisieriui.

R3: – (verkia) Aš, aš net neturiu žodžių...
D: - Jų ir nereikia. Juk svarbiausia, jog naujai statomo spektaklio režisieriumi būsite jūs. Ir, beje, nors jūs šiandien neturite žodžių, nuo pat rytojaus ryto turėsite finansavimą.
R3: - (susijaudinęs išrėkia žodžius) Tegyvuoja Dostojevskis!
D: - (išgąstingai) Kolega, kolega... Šekspyras!
R3: - (visai sunkiai rinkdamas žodžius, tarsi jam būtų surakinęs kas gerklę, šnabždėdamas) Na taip, na taip. Š..., š..., ir sakau – Šekspyras.
D: - (nuplešia telefono ragelį) Šampano!

Pro duris įsiveržia sekretorė palaidais plaukais, tempdama dėžę šampano.

R3: (suplėšo savo marškinius, iš tos laimės suplėšo juos ir sekretorei, bučiuoja tiesiai šviesiai į lūpas sekretorę, paskiau direktorių, o dar paskiau – nualpsta sekretorė. Pakėlęs akis į dangų) - Šekspyrai, aš tave myliu!

Kampe įsijungia prožektorius. Stovi lyg ir kažkas panašus į žmogų. Ant jo lentelė: „Šekspyro vėlė“.

Š: - Kad tu prasmegtum, durniau.
R3:  (paėmęs šampano butelį, šauna rėkdamas į vėlę) – Pats, durniau, išsijunk!

Direktorius iš kažkur išsitraukia tomahauką (kirvį), išsidažo nualpusios sekretorės lūpdažiais karo spalvom. Tomahauką trenkia į stalą ir ima atidarinėti šampano butelius tol, kol lempos išsijungia. Tada įeina pagalbiniai darbuotojai ir visus veikėjus išvaro lauk.

Antras poveiksmis arba šioks toks atoveiksmis.

R3 namuose. Atsikelia iš lovos ir nueina prie šone stovinčio veidrodžio. Uždega šviesą ir mato save nesiskutusį bei apsirengusį.

R3: - Kas aš? Kas aš? Aš?! Aš! Ooooo... Aš didis režisierius! Aš pats didžiausias ir talentingiausias. Aš genijus! (suklykia)

(iš už sienos kaimynai ne Grybauskai)

K: Užsikimšk, idiote! Dar žodis ir būsi amžinu genijumi!
R3: - Aš statau pjesę, aš turiu finansavimą (atsitupia viduryje kambario, suima rankomis galvą). O ką aš statau?

Nubėga pria baro, išsitraukia butelį, prisipila, išgeria. Nueina prie knygų lentynos. Paima žinyną. Iš po lovos ištraukia portfelį su pjese. Dar trukteli iš butelio, prisėda prie stalo ir lėtai, kvadratėjančiomis akimis skaito pjesę.

R3: - Šekspyras?.... (numykė; paėmęs žinyną ilgokai varto) Šekspyras, literatūros klasikas, dramaturgas gimė, mirė... (susimąsto ir lyg į kažką kreipdamasis) Jeigu gimė, tai ir turėjo mirti. (skaito toliau) Kūriniai, triukšmas dėl nieko, lyriškas karalius, Hamletas, Romeo ir Džuljeta.

Nukelia telefono ragelį ir surenka numerį.

R3: - Aš vėl kelyje.

Balsas: Kokiam kelyje trečią valandą nakties? (besityčiojant) Aš daugiau nebegersiu nebegersiu, nebegaliu, nebenoriu, pastoviai pykina, rytais skauda galvą, nugarą, širdį.
R3: - Ne, aš vėl statau spektaklį.
Balsas: (numykė) Spekatklį? Tu?! Trečią valandą nakties? Girdi, negerk daugiau.
R3: (bandydamas įtikinti) – Šekspyrą, tikrai!
Balsas: Šekspyrą?! Tu?!!
R3: Juk aš sakiau – aš genijus! Jau ryt atsikelsiu, surūkysiu cigaretę, išgersiu kavos, paimsiu baltai baltą popieriaus lapą ir suskirstysiu vaidmenis.
Balsas: (nepatikliai ir smalsiai) – O kokia Šekspyro pjesė?
R3: - Lyrinis karalius?
Balsas: - Karalius Lyras? Nu nieko sau!!
R3: - Aš irgi sakau – nieko sau! Įsivaizduok. Sėdžiu vakar, taip taip, jau vakar vakare vienam bare ir piešiu iš galvos trauktus visokius projektus. Kuriu mizanscenas, projektuoju, taip sakant, situacijas, charakterius, vaidybos manieras. Čia mane perpila keršto jausmas, čia aš tyras ir švarus, baltais sparnais angelas. Tą visą procesą šiek tiek atitraukdavo padavėja, nešiojo brendį skolon. Bet aš juk vis tiek, tu gi mane žinai – aš susikaupti moku. Vėl ir vėl keičiu charakterius, bandau į juos įsigyventi arba po kurio laiko pažvelgti į juos iš šalies. Ir staiga, tas fenomenalus bendravimas su fluidais, esančiais mano pasąmonėje. Tas ryšys su vidinėse smegenyse esančiomis kūrybinėmis dirbtuvėmis. Ryšys nutrūksta. Ir žinai, kas jį nutraukia?
Balsas: Na? (žiovaudamas)
R3: - Meno vadovo skretorė. Atbėgusi išverstomis akimis papurtė ir kad sucyps: „Viršun“. Mane šiltas, šaltas ir drungnas prakaitas išmušė. Bėgte bėgau, kur ten bėgau, - skridau. Juk daugiau nei metus meno vadovas nesinaudojo mano genialumu statant paskutinius dvidešimtojo amžiaus spektaklius. Aš pas jį, jis – man: „Imk, tu viltis! Tu šviesa! ”. Aš, be abejo, “žinau žinau, ačiū ačiū...“. O kai užiminė apie finansavimą, tai aš visom keturiom. Paskui, žinai, šampanas, šokiai, kirviai.
Balsas: - Čia tai bent! (susižavėjęs) Jei reiks asistento ar dar kokių etatų, tai jau būk toks malonus...
R3: - Atleisk, Jonai, kad taip vėlai. Žinai, džiaugsmas, tiesiog viltis atsirado, tarsi šviesa tunelio gale
Balsas: - Tai kad aš Petras.
R3: (nustebęs) – Po šimts, nėra mano trupėje jokio Petro.
Balsas: Tai kad aš visai ne trupėje. Aš statybos treste dirbu. Santechniku.
R3: - Gaila ...... (maldaudamas) Ė, Petrai, pabūk statistu, a? Labai prašau...
Balsas: - Eik tu šikt. Aš galvojau, kad vamzdžiai trūko.