Kiaturiasdešimties laipsnių kampu pakrypę išvedžiojimai, lietui žalojant dirvožemį...

Tarp valgyklos kvapų ir koridorių
Nemylėjau toliau negu mylią,
                Nekalbėjau daugiau negu šaukštą
Ir per katino keterą šiauštą
Nematydavau pirštų galiukų.

Slidinėjau nostalgija gatvėje,
Prilipau prie nedidelio ilgesio,
Apkibau nepagrįsta apatija
Pro pirštus kas žiūrėjo, tas matė
Šitaip retkarčiais būna…

Už tiesos kilogramą mokėdavom,
Kiek daugiau, nes pabrango žinojimas,
Kiek mažiau, nes atpigo laukimas,
Kai lietus gelsvu atspalviu imas…
Neateik, nes rytoj Nesekmadienis.