Pokaris

Ištrūkome lyg paskutinė milinės saga,
vienplaukiai, basi - mūsų panages plauna rasa.
Pernakt iš prilytų šalmų šunys gėrė žvaigždes-
mes glostome dugną, nurydami seiles karčias.

Krūtim iščiulptom vaikšto moteris, semia  giles,
po ąžuolu meldžiasi tėvas, o jų mergaitės tylias
akis į beribį tekėjimą pilko dangaus
nusineša lūpos jaunikio, kuriam čia nebūtų lygaus.

Mėnulis vėl rieda per mus- dar tikiu kad sugrįš -
žmogus įsisupęs į aušrą,  ištaręs jog vienas tai trys. 
Išauga tyloj aukšti medžiai – nuo jų obuoliai
kur kristų - į purvą ar sniegą -  įsminga giliai.