Pagonių dievai ir du krikščionys

Atėjo, sukūrė laužą
kitapus jūros,
kur akmenis krantais
kažkas seniai suklojo.
Susėdo ratą - palaukę,
atsiversim brevijorių.

Rymojo tylą, žvaigždes įžiebę,
kol artumas tapo broliu:
-Gal šiluma pasidalijam,
mano sese miela?

Tyla punktyru
apibėgo ratą,
taikiems dievams
palikdama po tarpą.

Šie nesidrovėdami
į delnus tūpė
ir glostė linkstančias,
apsunkusias krikščionių
galvas, išrišdami kaltes
dėl pramanytų rojų.

Atodūsiu išpūtęs šerkšną,
paleidęs laiką melstis,
suguldė klierikas mintis
ant putnių juodgalvės kojų.

Pabiro rankos pirštais
plaukuose neklystančiais.
Nei sesės, nei broliai-
naktinio pajūrio siūlė.


Paskui nuėjo bangom.
Kaip Kristoforai.
Šviesos sunkį sugėrusiom
kojom. Pagonių dievai
laužą užmerkė smėliu.
Pelenus kaip amžių
plikomas arbatžoles
palaimino kitiems
beieškantiems ašinio
Amen.