Jos istorija - nieko stebuklingo

- Gimiau, augau ir miriau – viskas. Dar klausinėsi?
- Ne. Jei nenori.
- Nenoriu.
Daugiau nebekalbėjome tema „Kuo tu užsiimi gyvenime“. Jis užsidegė cigaretę. Žinojo, kad nekenčiu pelenų pataluose.
- Tu paranojikė. Bijai sudegti lovoje.
- Netiesa. Aš tik mėgstu tvarką.
- Sušikta tavo tvarka. Tu kaip išprotėjusi viską valai, o po to sakai, kad esi per daug pavargusi... Ko tu nori?
- Nieko. Tau negera būti su manimi?
- Pradedi?
- Ne.
- Kartais man norisi tau vožti. Taip vožti, kad nebepakiltum.
- Tai vožk.
- Neprovokuok.
Jis atsikėlė. Nuogas užpakalis subaltavo, apšviestas naktinės lempelės. Man  patinka dvi duobutės virš sėdmenų. Man patinka jo stambūs mentikauliai, pečiai, nugara, stuburo linija... O gal aš juos dievinu? Šiaip ar taip, niekada jam to neišdrįsčiau pasakyti. Gal prieš metus, bet ne dabar. Mes pasikeitėme. Abu. Nors mano draugės sako, kad pasikeitė tik jis. Bet tai negali būti tiesa. Pasikeitėme abu ir taškas.
- Nerandu cigarečių.
- Aš jų neėmiau.
- Tu vėl jas kažkur „sutvarkei“.
- Nemačiau jų. Bet juk pakelis yra čia – ant naktinio stalelio.
- Šūdas ten ne cigaretės.
- Nesikeik.
- Nesikabinėk.
- Nešauk.
- Užtilk. Vaikas miega.
- Tu pats šauki garsiau už mane.
Vaikas ne jo. Vaikas mano. Jam greit sukaks dveji. Motina sako, kad tai mano gyvenimo klaida, bet aš taip nemanau. Jis myli mano vaiką. Tai svarbiausia. Esam pažįstami jau metus, bet aš nieko apie jį nežinau. Jis reguliariai pas mane ateina. Mes miegam kartu. Kartais jis duoda man pinigų ir visad priduria „Ne tau, tavo vaikui. Nupirk jam ką nors gražaus“. Jis myli mano vaiką – tai svarbiausia.
- Tabletes geri?
- Taip.
- Gerk. Nenoriu, kad pasaulyje padaugėtų dar vienu benkartu.
- Rytis ne benkartas.
- Aš ir nesakiau. Neužmiršk gert tabletes.
- Neužmiršiu.
- Gražiai atrodei šįvakar. Tu graži, kai nusiimi tuos savo skarmalus.
- Nekalbėk taip.
- Neaiškink... Kodėl tu nuolat kimbi? Man darosi sunku būti su tavim...
- Palieki mane?
- Ar taip sakiau?
- Ne.
- Tada tylėk. Niekad nieko tau nežadėjau.
- Žinau.
- Aš žadu išvykti.
- Iš Kauno?
- Iš šito sušikto krašto.
- Nesikeik.
- Neaiškink.
- Nešauk.
- Nešaukiu.
Aš negeriu tablečių. Jau trys savaitės esu nėščia. Kartą labai trūko pinigų – Rytis susirgo, reikėjo gydytojai „įdėti“, kad atvažiuotų į namus, darbo laikui pasibaigus. Tabletės brangios. Nedrįsau jam nieko sakyti. Jis galėjo supykti. Nenoriu jo pykčio. Nežinau, kaip toliau gyvensiu. Kai laukiausi Ryčio, taip pat nežinojau, kaip reikės toliau gyventi, bet juk kažkaip išgyvenau, tai gal ir dabar viskas susitvarkys. Turi susitvarkyti.
- Aš tau skambinsiu iš ten, kai tik galėsiu.
- O kur tiksliai tu išvažiuoji?
- Airija.
- Toli.
- Nebegaliu čia ilgiau merdėti. Užkniso viskas.
- Ir aš?
- Ir tu. Ir aš. Pats save. Bet tu nesiraukyk, juk galėjau dingti nieko nesakęs, kur būtum mane suradus? O dabar ėmiau ir pats pasakiau. Išvykstu poryt. Mano daiktai tegul lieka čia.
- Kada grįši?
    Jis paduoda man puodelį arbatos. Atsisėda šalia. Žiūri tiesiai į akis.
- Niekada tau nemelavau. Niekada nieko nežadėjau. Taip?
- Taip.
- Nežadu grįžti. Pas tave. Aš turiu kitą. Mes kartu išvažiuojam. Bet tu man kažkodėl rūpi, todėl ir noriu, kad pasiliktum mano daiktus. Gal kada, kai trūks pinigų, galėsi ką nors parduoti – tu juk gudri, kai valgyti nori.
Tada apsirengia ir išeina. Nieko nesakęs. Lyg poryt žadėtų vėl ateiti. Bet juk nebeateis? Dėl viso pikto pakeisiu patalynę. Jis nemėgsta prakaito kvapo. Aš taip pat.