3

minkštame žodžių deriny
atpažinome
kažkada turėtą guolį
suvilgytus rašalu lapus
ir
mirtį
ištroškusiems kūnams
leidžiantiems išbalitose naktyse
išeiti į prišiukšlintą
juokdarių gyvenimą
o nieko neradus
nusileisti į paskutinį dūžtantį sakinį
anapus
skaudančio atleidimo


    vvvvvvvv


alkanas
liūdesys
virpa prie kojų
išdraskyto gyvenimo
ten dar  galime
atrasti poetą gerianti vyną


    vvvvvvvv



ruduo
eina
ir pasitraukia dienos
nusvilusios nuo saulės
o rugsėjis
laižo paros trumpumą
dejuodamas
apžergia
sau skirto laiko beprotybę