Dolorofilija. 2

Mano motina žydė. Senelė buvo žydė. Prosenelė turbūt taipogi. Žydiškas kraujas teka moteriškąja linija. Išrinktoji tauta šitaip saugosi nuo išnykimo bei išnaikinimo. Juk pirmasis taikinys nuo seno būdavo vyrai. Jie eidavo į karą. Jie dalyvaudavo politinėje veikloje, organizuodavo pasipriešinimą. Jie buvo taikinys. Moterys sėdėdavo namuose. Ne visuomet, bet dažniausia. Mūsų tauta ypatinga ir kitu požiūriu. Mes išrinktieji, todėl galima sakyt, turime kančios monopolį. Skausmas visuomet mūsų tyko. Nuo romėnų laikų ligi dabarties. Ir tai nesikeis. Mūsų nekenčia arabai, dauguma civilizuotų Europos tautų, rusai, visų nesuminėsi. Esame sau Dievo išrinktieji, o jiems – velnio sąjungininkai. Nuolatos gyvename apsuptyje. Periodiškai tų kitų neapykanta ištrykšta daugiau ar mažiau galingu fontanu, kuris paskandina mus savo pačių kraujyje bei ekskrementuose, dujose, ugnyje ar tiesiog protą atimančioje baimėje. Išsiugdėme stebėtiną atsparumą. Kiek tautų dingo, tiesiog pražuvo tarp negailestingų istorijos dantiračių? O mes žygiuojame sau, lankstydamiesi laikiniems šeimininkams (taip, jie visi laikini, ir todėl leidžiame jiems manyti, jog yra stiprūs), noriai priimdami skausmą, nes skausmas nuplauna, skausmas yra susilietimas su amžinybės pakraščiu...

Tą keistą dieną, prieš atsirandant lavonui, aš vartau nuotraukų albumus. Mūsų giminės moterų laimė ir nelaimė buvo pernelyg ryškus, demoralizuojantis grožis. Grožis, apvalytas nuo semitiškų, kaukazietiškų bei kitokių priemaišų. Močiutė gelsvoje fotografijoje, gan gašliai atsirėmusi į butaforinę koloną. Prosenelė juoda pūsta suknia ir su didžiule skrybėle ant kupetos tamsių plaukų. Mano motina, paskendusi amžinuose hipiškuose marguose sijonuose, besislepianti po milžiniškais akiniais nuo saulės. Lūpose – toji pati paniekinama šypsena. Panieka kam? Jei pasauliui – tai taip pat gali būti ir baimės slėpimas. Negaliu kalbėti už jas. Aš nedaug apie jas žinau. Mažiausia – apie motiną. Mane augino močiutė. Nesakysiu, kad prisiminus vaikystę nuliūstu, daug kas jau dingo iš atminties, nors buvo visai neseniai. Liko daugiausia tik močiutės pasakojimai apie karą, paženklinusį jos jaunystę. Ko gero, jų klausėsi ir motina, ir manau, jog imu ją suprasti, jos gyvenimo būdą, tabletes, kavą su daug brendžio, blaškymąsi šiam mažam ir troškiam pasauly. Močiutė gyveno kitokiais laikais, kai kančia buvo matoma, jaučiama, užuodžiama, išoriška – lavonai gatvėse, lavonai greitai suręstose kartuvėse, susirietę dejuojantys sužeistieji, kareivių spardomi civiliai, prievartaujamos moterys, pjaunami vaikai, iš bado nusilpę senukai, daugybė purvo, garsaus klyksmo ir priešmirtinio gargaliavimo, konvulsijų, verksmo, prakeiksmų, juodos nevilties, klaikios baimės... Būdamas žydu, kiekvieną minutę galėjai tikėtis blogiausio, net jeigu turėjai padirbtus dokumentus, arijo išvaizdą ir kai kurių įtakingų asmenų palankumą.

Aš ir mano motina pasmerktos lėtinėms depresijoms, neurozėms bei isterijoms. Mūsų laikai šiuose                                                                                              kraštuose ramūs. Daug kas pranašavo pasaulio pabaigą 2000-aisiais, tačiau aš niekuomet tuo netikėjau, ir pasirodė, jog pagrįstai. Siaubą gali išvysti per televizorių, internetą, kartais spauda pasimėgauja, įkišdama per prievartą kruvinų sprogimo išdarkytų kūnų vaizdus, tačiau viskas taip toli, jog atrodo sugalvota tik nuobodžiaujančių žmonių pagąsdinimui. Galbūt mums reiktų keliauti į karo, ligų ir stichijų nusiaubtus regionus, tačiau mes nesiryžtame: visgi neracionalu. 

Močiutę nugabeno į getą, vos tik jis buvo įkurtas, kartu su kaimynų Šulcų šeima, kuri apsiėmė ją globoti. Ten jie buvo apgyvendinti mažame bute kartu su kita šeima, aštuoni žmonės dalinosi vieną nediduką kambarį, atėjus šalčiams, neturėjo kuo kūrenti krosnies, močiutė tik retsykiais atgaudavo sąmonę, taip ir neatsikėlė nuo čiužinio, ant kurio ją paguldė. Kartais ją išnešdavo ir pasodindavo ant suoliuko priešais blyškią žiemos saulę, visi stebėjosi, kad ji nei mirė, nei sveiko. Kareiviai žvalgydavosi į keistai dailią merginą, tarsi skudurinė lėlė pasodintą šalia namo, bet tik SS šturmbanfiureris Karlas Zeiferis nusprendė imtis veiksmų: vieną vakarą, grįžę namo iš privalomųjų darbų, Šulcai neberado močiutės. Jie gailėjosi vargšės, vokiečiai su žydėmis juk galėjo daryt, ką panorėję. Visgi ponas Zeiferis tapo močiutės išsigelbėjimu, nes jo dėka pagaliau ja pasirūpino gydytojai. Jos būklė gerėjo negreit, bet Zeiferis buvo keistai kantrus. Iš pradžių jie beveik nesikalbėdavo, pirmiausia todėl, kad močiutė neįstengė to padaryti, bet paskui jinai jau galėjo pademonstruoti mokykloje įgytas vokiečių kalbos žinias. Tikriausia Zeiferį stebino, kad ji nejuto jokios baimės ar priešiškumo, vietoj abejingumo ar verksmų jis sulaukė keisto atsidavimo. „Aš jokiam kitam vyrui nejaučiau ničnieko panašaus, netgi nežinau, kaip galėčiau apibūdinti tą priklausomybę, mano maža mergaite, o jei ir žinočiau, kol kas tu to nesuvoktumei... Pamatysi, visoms iš mūsų giminės ateina tokia meilė, sunaikinanti mūsų sielas, nes mes instinktyviai jos trokštame, ne tiek meilės, kiek absoliučios kančios, taip jau esam sukurtos... “ – kartodavo močiutė, siuvinėdama vieną iš daugelio gobelenų (dabar jie dulka spintose, jos ilgų nuobodulio dienų kūriniai).

Nieko nežinau apie savo motiną. Mes nesikalbam ir nesikalbėdavom, nesiliečiam viena prie kitos, jinai tik retsykiais šmėkšteli tarpdury, o kartais aš jos net neišvystu – kad jos lankytasi bute, žymi likęs kvepalų debesėlis, (motina mėgsta be proto saldžius ir sunkius kvapus), mažėjąs brendžio kiekis butely, kitaip išsidėstę kiniško chalato raukšlės. Visi pažįstami nemano, kad mano ir motinos santykiai yra geri, o pirmiausia – „normalūs“, taigi aš galiu teisėtai pastebėti – nereikškite man pretenzijų, esą aš šiokia ir anokia, o paskaitykite Froidą.

Mano nuoširdžiu įsitikinimu, esu normali būtent todėl, kad leidžiu sau daryti, tai ką noriu, neatsisakau kai kurių įpročių, kad ir kokie keisti jie atrodytų aplinkiniams. Anaiptol nesu linkusi afišuotis, bet butas – mano tvirtovė. Konstantinas jau susitaikė su mano manija žvelgti į kiekvieną blizgų paviršių, tikintis ten išvysti savo veidą (juk turiu atsižiūrėti, greit pasensiu). Su vaikinais elgiuosi pernelyg tiesmukai, o kartais ir, sakykime, nepadoriai, kišdama jiems rankas už kelnių bei marškinėlių, bučiuodama tuomet, kai man pačiai užeina noras. Nebijau atstūmimo, nes jaučiuosi nuolat ir visų atstumta, net nežinau, nuo ko tai prasidėjo. Nė karto nesu nieko mylėjusi, įskaitant ir Konstantiną, ir tai mane slegia, su mielu prisijungčiau prie didžiosios sentimentaliosios populiacijos. Neapsiribočiau tik mėlynos spalvos indais, rankšluosčiais, patalyne, nesislapstyčiau už sunkių aksominių užuolaidų.

Sausio pirmoji man visapusiškai keista diena. Pabundu šeštą ryto, nors paprastai po didelių išgertuvių esu linkusi miegoti mažiausia 14 valandų. Nerandu šalia Konstantino, nerandu jo visame bute, nors išnaršau kiekvieną kambarį, kiekvieną lovą, sofą, netgi motinos urvą, pilną neišvėdinamo cigarečių dūmų tvaiko. Konstantino nėra niekur. Mane apima panika, šitaip dar nėra atsitikę, lekiu į vonią susitvarkyti, vonia pilna vandens, tamsiai raudono vandens (kraujo tirpalo), ir jame panirusi nepažįstama nuoga mergina labai šviesiais plaukais. Žiūriu į ją, paliečiu – dar šilta, perrėžtas kaklas, žaizda kaip makabriška bedantė šypsena, įrankio šalimais nėra, nebent po vandeniu, akys atmerktos, kiek išsprogę, žydrutėlės. Nė neketinu užmerkti jai akių, dar pasigrožiu ir einu apklausti tų, kas liko bute. Paskui teks skambinti policijai. Vienintelis visiškai nekeistas dalykas: galvą, regis, tuoj kažkokia išcentrinė jėga ištaškys gabalais. Pagirios.