Detektyvas vaikams. Pradžia

Raminta jau trečią dieną ėjo į naują mokyklą, bet vis dar nesusirado nė vieno draugo. Dauguma vaikų ją užgauliojo, kai kurie pašaipiai šnibždėjosi ir nevienas buvo pavadinęs ją elgeta.
Ir išties, gal Raminta ir nebuvo tokia turtinga kaip kiti. Ji neturėjo naujų rūbų, gyveno mažame butuke su mama ir skaičiavo centus, bet nieks neturėjo teisės vadinti jos elgeta. Pirmiausia – dėl tiesiog auksinės širdelės ir stebėtinų žinių. Eidama į šeštą klasę, ji nuobodžiaudavo pamokose ir savarankiškai spręsdavo septintokų uždavinius…

Dabar ji sėdėjo lietuvių kalbos pamokoje ir, atlikusi visas užduotis, kažką rašinėjo. Raminta dažnai rašydavo įvairiausiais istorijas ir, sukrapščiusi paskutinius pinigus pašto ženklui, siųsdavo į įvairaus amžiaus žurnalus. Puikios buvo jos istorijos! Bet dėl kažkokios priežasties jų vis nespausdindavo…
Suskambėjus skambučiui Raminta skubiai dingo iš klasės. Čia jai nepatiko. Koridoriuje ji neretai užkalbindavo kokį vaiką ir draugiškai ko nors paklausdavo, bet šis tik pašnairuodavo į nematytą mergaitę ir nueidavo. Kad ir dabar – ji taip gražiai užkalbino mergiotę iš septintos klasės:
- Sveika! Tu… Tu Laura, ar ne? Kalbėjai per rugsėjo pirmos šventę… Man patiko. Ir toji tavo skarelė labai graži.
- Maže, atstok, - šiurkščiai pastūmė ją mergina. – Skarelė, tavo žiniai, man visai nepatiko. Jau seniai ją pamečiau.
Ir nusisukusi nudrožė šalin. O Raminta taip ir liko stovėti… Dar daug kartų ji bandė užkalbinti vaikus, susirasti draugų, bet viskas veltui.
Pasibaigusios pamokos mergaitei priminė išėjimą iš kalėjimo. Nepaisant fakto, kad ir kieme ji neturėjo draugų, bent jau nesijautė atstumta. Už mokyklos ji turėjo savo pasaulį – svajones ir fantaziją.
Pakeliui į namus ji užėjo į mažytę krautuvę. Turbūt čia ir buvo vienintelis žmogus be mamos, kuris ją mėgo. Krautuvininkė visada pasitikdavo mergaitę šiltu šypsniu, leisdavo paskaitinėti žurnalus ir kartais net nemokamai dovanodavo bandelę.
Mergaitė užėjo į vidų, pasisveikino ir griebė pirmoje lentynoje stovėjusį žurnalą. Pervertė, paskaitė… Ir staiga nežmonišku balsu suklykė:
- Įdėjo! Mano istoriją… Negaliu patikėti… Išspausdino!
- Šššš… - nepiktai sušnypštė pardavėja. – Išgąsdinsi pirkėjus. Tikrai įdėjo? Šaunuolė…
Grįžusi namo mergaitė sėdėjo kaip ant adatų. Žinojo, kad mama iš antrojo darbo grįš tik po keturių valandų, bet vis tiek nekantriai sėdėjo prie durų. Tikėjosi, kad mama parneš vakarienę, mat pietų nebuvo valgiusi. Be to – ji taip pasiilgo savo brangiausiosios, pačios mylimiausios pasaulyje mamytės!
Pagaliau prasivėrė durys ir namo grįžo mama.
- Sveikutė, nejaugi laukei? Juk jau vėlu… Na, šį kart gausi blynų! Nupirkau miltų ir…
- Bet juk šiandien ne šventė…
- Šiandien mano dukrelė laukė manęs grįžtant – štai tau ir šventė. Be to, gavau truputėlį pinigų. O juk gerai žinau, kaip mėgsti blynus.
Dar ilgai ilgai sėdėjo Raminta su mama mažoje virtuvėlėje ir kalbėjosi. Tik vieno Raminta nepasakė – kad išspausdino jos istoriją. Mat artėjo mamos gimtadienis ir už laimėtus pinigus Raminta pirmą kartą gyvenime ruošėsi nupirkti mamai tikrą dovaną.

Kitą dieną Raminta kaip niekad laukė pamokų galo. Dar vakar ji mielai būtų susigundžiusi auklėtojos pasiūlymu:
- Vaikai, aštuntokai eina į vieno žurnalo redakcija. Bet jų labai mažai, todėl leido prisijungti ir mums. Kiti gali eiti,  o norin…
Toliau Raminta negirdėjo. Ji iškart šovė pro duris, išsitraukė lapuką ir patraukė gatve žemyn. Šiandien ji turėjo atsiimti prizą, todėl degė nekantrumu. Pagaliau užėjo į vieną pastatą, prisistatė, parodė moksleivio pažymėjimą ir drebančiomis rankutėmis pasiėmė jai priklausiusius penkiasdešimt litų.
Raminta dar niekad neturėjo tiek daug pinigų. Kažkada buvo laikiusi dešimt, bet ir tai senai… Ji įsikišo juos į kuprinės kišenę ir patraukė prospektu. Galvoje knibždėte knibždėjo puikiausių idėjų.
„Gal nupirksiu mamai gražų papuošalą… Juk ji tik vieną teturi, tą, kur tėvelis dar gyvas dovanojo… O gal kvepalus… Arba skarą žiemai… Arba…“
Raminta nespėjo net užeiti į sekančią parduotuvę, kai staiga drykstelėjo jos kuprinė, kažkas ją smarkiai truktelėjo… Ji tik pamatė nubėgančio bernioko nugarą ir ją iškart nupurtė šiurpulys – pinigų kuprinėje nebebuvo…