Mmm..meilė (1 dalis)

Mane jau baigia sudraskyti į gabaliukus visomis šio žodžio prasmėmis. Šiaip man jau keturiolika ir aš pati turiu teisę spręsti, ką įsimylėti. Tik pasipasakok mamai, kad aš įsimylėjau tėčio bendradarbį iki ausų galiukų ir dar aukščiau, tai iš kart atskaitys pamokslą. Man visiškai dzin, kad Justas ruošiasi vedyboms su gražuole bum-bum-tra-lia-lia. Na, aš taip vadinu savo „brangiąją“ sesutę, kuri visada, kai tik galėdavo, mane erzindavo ir krėsdavo šunybes, kad man tekdavo už tai atsakyti. Dabar, kenkusi man visą gyvenimą, dar atima mano svajonių vaikiną, su kuriuo aš būčiau labai laiminga.
      Ne, jai neišdegs ištekėti už Justuko, nes ji jo tiesiog neverta. Vestuvių dieną aš ją apipilsiu kibiru verdančio vandens. O gal geriau smala?! Nuspręsta – verdančia smala. Ot bus juoko...
                  Brum brum a-ding-ding-ding-ding
        Šituos garsus girdžiu kiekvieną rytą, kai mama bando mokytis vairuoti.
- Raktelį pasuk ant on, o tada, nustačius reikiamą bėgį, spausk greičio pedalą! - sušunku.
- Ačiū.
Su lyg tais žodžiais matau, kaip mama atbuliniu išlekia iš kiemo ir bagažine įsirežia į stulpą.
Oh, turėjo skaudėti, ne tiek mamai, kiek bum-bum-tra-lia-lia žuvytei, kurią, pasak jos, išlošė loterijoje „Kika“ gyvūnėlių parduotuvėje. Šmaikštuolė. Aišku, niekas ja nepatikėjo.
  Už kelių dienų įvyks vestuvės. Per tas dienas turiu pasiruošti ir kažkaip sužavėti Justą. Bet kaip? Jau žinau, paprašysiu savo sesutės pasiimti mane kartu prie ežero.
  Nusikirpusi įaugusį kojos nagą pasiruošiu psichologiškai - aš noriu važiuoti prie to ežero ir taškas. Nu gerai, du taškai. Ai, žodžiu, kaip norit, taip supraskit.
- Sesute (oh, kaip sunku tai ištarti), norėjau paprašyti, kad pasiimtum mane prie ežero. - Už nugaros slėpiau pomidorų sultis, nes, tada, kai ji pasakys ne, aš galėsiu padaryti tai, ko labiausiai troškau. Ne, tai antras troškimas po Justo. Tai va, labiausiai troškau apipilti ją pomidorų sultimis.
- Kodėl gi ne...
Ką? Jinai susirgo. Turbūt serga aids ir tai jos paskutinės gyvenimo akimirkos, todėl ji sutinka su viskuo, ko aš jos paprašau. Turbūt gerai žino, kad jai to nereikės įvykdyti.
- Tai man jau krautis daiktus?
- Ne, mes vis tiek nevažiuojam.
Ir vėl išdūrė. Ot, parazitė. Su vabzdžių nuodais ją naikint reikėtų. Ir tai dar būtų maža.
  Nekenčiu tos niekšės bum-bum-tra-lia-lia. Kai atsikėliau, radau išknistus visus savo stalčius. Nuėjusi į virtuvę radau seserį skaitančią mano dienoraštį.
- Ei, kūtvela, palik mano dienoraštį. Ir šiaip, padaryk dingau, nes man jau nusibodo, kai knisiesi po mano daiktus lyg kokia kiaulė. Jei rūpi mano nuomonė - tai varyk į paskaitas, nes jau po vienuolikos penkiolika. Tau už penkių minučių prasideda paskaita.
- Rink žodžius, panelyte, - sušnypštė. - tikrai jau po vienuolikos penkiolika?
  Man nespėjus nieko atsakyti, ji nulėkė į kambarį ir sušuko:
- Karve, tu, dar tik pusė dešimt! - tiesiog išklykė.
- Tu man dar ne taip esi pasakius. - atrėžiau.
- Kai tave pagausiu - ausis nurausiu.
- Mėgink laimę. Ir dar - nesiartink prie mano dienoraščio. - Lipdama laiptais pasakiau.
- Kaip tu mane nervuoji...
- Dar. Žinau, kad neišlaikysi egzamino. Taigi, vienas pasiūlymas. Kai nueisi į egzaminą ir gausi lapą su klausimais, chi chi, - nusikvatojau, - tai suplėšyk tą lapą ir apmėtyk dėstytoją iš popieriukų. Gausi dešimt be vieno. Cha, cha, cha!
- Ačiū, pasistengsiu nepamiršti.
- Į sveikatėlę.
  Ko jai reikėjo iš mano dienoraščio? Svarbiausia, kad jinai perskaitė visas mano paslaptis, na, jei jau ne visas - pusę tai tikrai. Kaip aš jos nekenčiu.