Dolorofilija. 1

Naująjį tūkstantmetį žyminčių fejerverkų gėlės kambarį užtvindė spalvotų atšvaitų blyksniais. Aš gulėjau ant lovos nejudėdama, jutau gličią, krauju permirkusią patalynę po savimi ir vos vos šypsojausi. Kartais pajudindavau ranką ir skausmas kiekvienąsyk maloniai primindavo, jog jis niekur nedingo, tik pasitraukė į tamsų kampą. Šitoje lovoje geležiniais padailinimais prieš penketą metų pasimirė mano močiutė ir taip jos sename bute atsidūriau aš. Motiną retai matydavau, jinai atsirasdavo ir išnykdavo tarsi vaiduoklis, niekuomet su manimi nekalbėdavo, nesirūpindavo, kaip man sekasi mokykloje ir kas per keistos kompanijos čia leidžia naktis. Užsiplikydavo stiprios kavos su daug brendžio (jos brendis stovėjo vienoje iš virtuvės spintelių, ir niekam iš svečių neleisdavau jo liesti), išgerdavo, nueidavo numigti į savo (buvusį močiutės sesers) miegamąjį, kartais įjungdavo patefoną visu garsumu, būdavo, kad miegodavo ypač ilgai, keletą dienų, kai padaugindavo tablečių. Motiną man primindavo jos tablečių buteliukai vonioje (kažkada jomis mėginau žudytis, ir man plovė skrandį ligoninėj), apdulkėjęs gero brendžio buteliukas, kiniškas šilkinis chalatas, šlepetės ir dar pora drabužių milžiniškoje art nouveau stiliaus spintoje. Jinai vadinosi Estera ir buvo žydė, taigi aš irgi esu žydė. Nesidomėjau, ką ji dirba ir kur gyvena, kai dingsta iš mūsiškio buto. Galimas daiktas, motina manęs nekentė, ir kovojo su ta neapykanta žvelgdama kiaurai mane, tarsi ne ji, o aš būčiau vaiduoklis. Manau, ji nekentė manęs, nes priminiau jai savo tėvą (apie kurį ničnieko nežinau). Kai kurie žmonės pernelyg jautrūs, neįstengia pamiršti blogų dalykų, nutikusių labai seniai. Aš irgi esu tokia.

Kraujas bėgo iš manęs palengva, vis lėčiau, nes žaizdas blokavo krešėjimas. Klausiausi, kaip sproginėja fejerverkai, ir įsivaizdavau, kad dabar vyksta ne šventimas, o karas, ir pašvaistės praneša apie degantį šiaurinį miestą, puolantieji artinasi, pasipriešinimas silpsta, nepertraukiama kulkosvaidžių ugnis skina gynėjus, galas tik laiko klausimas, netrukus išgirsiu sunkių batų keliamą triukšmą laiptinėje, paskui spyrius į duris... Visai kaip mano močiutė prieš 60 metų. Vaterlando patriotai įsiveržė į jos butą pusiaunakčiu. Visi giminės jau buvo pabėgę, o močiutė sirgo ir atsisakė važiuoti. Ji, kaip ir aš, turėjo 16 metų, ir jos šeimai buvo nusispjaut, kas jai nutiks. Ji gulėjo lovoje ir kosėjo. Buvo įsitikinusi, jog mirtis netoli ir ramiai jos laukė. Jaunystėje jinai angeliškai atrodė, mano močiutė – ilgais itin šviesiais plaukais, didelėm pilkom akim. Niekuo nepriminė semitės. Galimas daiktas, kad būtent išvaizda ją išgelbėjo. Mokėjo gražiai verkti, nesuraukdama veido, tarsi Madonos statula. Daug yra man pasakojusi apie tuos laikus.

Fejerverkai baigėsi. Naujasis tūkstantmetis jau čia. Skausmas dar sykį atsiskiria nuo sienų, nuvarva nuo lubų ir susigeria į mane. Suinkščiu, pusiau gailiai, pusiau dėl pasitenkinimo. Apsidairau, regis, kambaryje esu viena. Pasikeliu ant alkūnių. Baldai nykiai juoduoja pro langą sklindančioje gatvės apšvietimo lempos tvindomoje oranžinėje šviesoje. Keista, kuo toliau, tuo labiau dykuma plečiasi, ir reikia vis daugiau kraujo jai laistyti. Konstantinas jau bijo stipriai kirsti rimbu, nors aš jo maldauju. „Tavo nugara tuoj virs faršu, ir pilvas taip pat, pirmiau išsigydyk ankstesnes žaizdas, ir apskritai, nejaugi nejauti skausmo ribos? “ – klausinėja jis manęs. „Matai, kai geležiniai rimbo galiukai prakerta odą ir žaloja audinius, banga, kuri nutvilko smegenis, išplauna purvą, pripildo ertmes, užklijuoja sutrūkinėjusias vietas, ir mintys dingsta, nusivylimas, baimė, nepasitenkinimas yra nušluojami krištolinės, šaltos, elektrizuojančios skausmo bangos... Tai sunku paaiškinti. Nejaugi tu nejauti malonumo, kai aš guliu, laukdama naujo smūgio? Anksčiau tai tave džiugindavo. “ „Taip, tačiau aš turiu dar šiek tiek sveiko proto. O tu jį prarandi. Jeigu muščiau tave tiek, kiek tu nori, greit atsisveikintum su šiuo pasauliu. Pernelyg greitai. “

Mano gyvenimas – nuolatinis atsisveikinimas ir bėgimas nuo tikrovės. Vaikystėje mes su motina pernelyg dažnai kraustydavomės iš vienos vietos į kitą, žmonės mūsų namuose keisdavosi, motina ilgai neužsibūdavo su nė vienu vyriškiu. Kai kurie jų manimi rūpindavosi, kai ateidavo, atnešdavo ką nors gražaus arba skanaus, kiti ignoruodavo, o vienas paskutiniųjų supažindino su skausmu. Triukšmingų vakarėlių periodus keisdavo mėnesiai, kai motina užsidarydavo kambary, nieko nenorėdavo matyti ir girdėti, rydavo vaistus, o aš leisdavau jos pinigus, gerdavau nuo anksčiau likusius alkoholinius gėrimus ir valkatavau. Tuo metu nesijaučiau nei laiminga, nei nelaiminga. Žmonės mane mažai domino. Kartais nueidavau į mokyklą, iš manęs ten juokdavosi ir bijojo, nes jau tuomet rengiausi juodai, pernelyg išsidažydavau ir mėgau geležimi dekoruotus batus ant platformų, kuriuos internetu užsisakydavau iš Vokietijos. Tie batai buvo sukurti būtent spardymui ir aš puikiai naudodavau juos pagal paskirtį, nes progų atsirasdavo. Taigi keliavau iš vienos mokyklos į kitą. Susitikdavau išoriškai panašių į save vaikučių, betgi iš tiesų neturėjom nieko bendra: jiems laisvė reikšdavo alkoholį, cigaretes bei narkotikus, o man – peilius bei, jau vėliau, rimbą.

Ima palengva snigti. Užsisiaučiu chalatą ir einu į virtuvę. Priešai šiąnakt neišlauš durų. Skausmas virto mauduliu, ir mano dykumoje vėjas žarsto sausą smėlį. Virtuvėj sėdi Ana ir Stalkeris – net nežinau to vaikino tikro vardo. Aš vis juokauju, kad jo pseudonimas sukurtas sukryžminus Staliną ir parkerį. Jam sunkoka kalbėti, prieš porą dienų prasidūrė liežuvį. Šiaip ar taip, mes daug ir nekalbame. Aš leidau tiems žmonėms, kurie lyg ir turėtų būti vadinami mano draugais, gyventi didžiuliame bute, užpildyti tuščius kambarius savo daiktais, šiek tiek praskleisti visuomet dienomis užtrauktas aksomines užuolaidas. Mainais jie privalo manęs be reikalo netrukdyti. Ir nesimaišyti po akimis mano motinai. Neliesti jos kavos, brendžio bei tablečių. Dar dantų šepetuko.

O Konstantinas gyvena su tėvais. Jis gerokai vyresnis už mane, dvidešimtmetis, studijuoja tapybą ir laisvalaikiu bosine gitara groja savo grupėje, kuri vadinasi „Bloodgarden“. Įsivaizduoja esąs vampyras. Viena iš priežasčių, kodėl aš jį kažkiek dominu, yra mano kraujas, kurį jam noriai dovanoju mainais į skausmą. Konstantinas mėgsta mano butą, tikina, kad nusipirkčiau karstą vietoj tos senovinės lovos. Įdomu, ar jis mano krauju palaisto savąją dykumą? Galbūt net neturi dykumos, o gražius žaliuojančius laukus. Konstantinas man atrodo laimingas žmogus, visuomet kuo nors užsiėmęs ir siekiantis konkrečių dalykų. Visiška mano priešingybė. Su juo gera būti, mylėtis, gera, kai jis mane muša, ir jis yra vienintelis, nebijantis to daryti. Jeigu staiga jis dingtų, aš tikrai neištverčiau, nes niekas nesudrėkintų dykumos ir smėlis užpiltų akis, ausis, burną, beliktų tik pasiduoti smėliui ir jame paskęsti.

Kol kas Konstantinas sėdi fotelyje ir geria raudoną Syrah vyną. Aš prieinu, susirangau šalimais ant grindų ir padedu galvą jam ant kelių. Jis perbraukia man per nugarą, švelniai, bet sukeldamas malonų lengvą skausmą, ir padeda taurę ant staliuko. „Po galais, Marija, tu visada pamiršti apibintuoti žaizdas. Vienąsyk gausi kraujo užkrėtimą ir žaidimėliai baigsis. Einam į vonią.“ – sako jis stodamasis. Aš paklusniai seku paskui.

Konstantinas yra pirmasis žmogus, kuris manim rūpinasi. Vos neapsiverkiu, apie tai pagalvojus. O paskui nusijuokiu.