Kolumnėja ir Desvas

Seniai seniai, kai dienos visus metus būdavo ilgesnės už naktį, kažkur žemėj gyveno mergaitė, vardu Kolumnėja.  Jos ilgi, vos vos garbiniuoti  plaukai kvepėjo džiaugsmu. Šis kvapas traukte traukė drugelius, - jos plaukuose jie rasdavo jaukią užuoveją tiek vasarą, tiek žiemą. Mergaitės akys matė tik tai kas pasaulyje geriausia, ir tai atspindėdavo, vyšninės lūpos slėpė balsą, kuris skambėdavo taip švelniai, lyg rasos kristų ant ką tik pražydusios gėlės.
    Gyveno mergaitė ramiai ir laimingai su mylinčiais tėvais ant jūros kranto. Žvelgdavo Kolumnėja į jūrą ir svajodavo apie jūros sūnų. Švelnios bangelės jai pasakodavo apie savo brolį, dailų jaunikaitį Desvą jūros putos baltumo veidu ir balsu, panašiu į jūros ošimą… Jūra slėpė savo vaiką ir laukė tinkamos progos, kada jos sūnų dailioji mergaitė išvyst galės. O Desvas paslapčia galvą iš vandens iškišdavo ir stebėdavo Kolumnėją. Žvelgdavo į jos akis ir tyliai bangelėms meilės prisipažinimus perduodavo. Margaspalviai drugeliai išgirsdavo, ką  bangos šnabžda, ir Kolumnėjai į ausį sparneliais pakuždėdavo. O mergaitė nesuprasdavo, ar čia svajonėse, ar tikrovėj tokie meilūs žodeliai širdį pasiekia…
  Buvo nuostabus vakaras. Kolumnėja sėdėjo ant jūros kranto ir žvelgė į besileidžiančios saulės nutviekstą kelią. Dangus buvo švelniai violetinės spalvos, saulė svajingai rausva. Saulė sparčiai leidosi į jūrą. Paskutinis rožinis jos spindulėlis bedingdamas jūros gelmėse virto Desvu. Desvas ir Kolumnėja viens į kitą žiūrėjo ir akimis visą svajonėse skandintą gyvenimą pasakojo. Nuo šiol kasdien susitikdavo ir kalbėdavosi.
  Jų laimę sudrumstė Kolumnėjos šešėlis. Jis mergaitei pavydėjo margaspalvių drugelių, pats turėdamas tik juodus. Naktimis, kai Kolumnėja padėdavo nuo laimės pavargusią galvą, šešėlis įslinkdavo į jos sapnus ir visaip Desvu abejoti ir nepasitikėti priversdavo. Kasdien Kolumnėja vis atsargiau ir atsargiau į Desvą žiūrėjo. Neiškentė ji ilgiau tylėjusi ir apkaltino Desvą šimtais nebūtų, bet šešėlio pašnibždėtų dalykų. Nuliūdo Desvas, jūroj pasislėpė ir daugiau nesirodė.
  Kolumnėjos plaukai jau nebekvepėjo džiaugsmu, todėl visi drugeliai jos plaukus paliko.
  Akys apsiblausė, jose atsispindėjo tik vienatvė ir liūdesys. Kolumnėja suprato šešėlio klastą ir kasdien šaukdavo Desvą, melsdavo jo atleidimo, bet jis taip ir nepasirodė, netikėdamas Kolumnėja. Šėšėlis nesitvėrė džiaugsmu.
  Kai koks spalvingas drugelis praskrisdavo pro mergaitę, ji karštai melsdavo pasiimti kartu, kad galėtų su paskutiniu besileidžiančios saulės spinduliu, jūron patektų.
  Vieną akimirką ji pajuto, kad sklendžia oru. Spalvingi sparnai talpino savyje visą džiaugsmą, visas svajones, kurias tik Kolumnėja buvo jautusi. Ji vėl buvo laiminga. O šešėlį paliko žemai, žemai apačioje dar labiau surūgusį, nei buvo lig tol. Skrido ji į tą spindulėlį ir jūros gelmėse atsidūrė. Plasnojo lengvais sparneliais ir visas bangeles džiugino. Surado ji Desvą nusiminusį ir niekaip šmeižto negalintį pamiršti. Matydama, kad Desvo žodžiais įtikinti negalės, sparniuką bangelių paprašė nukirpti ir mylimajam padovanoti. Toks pasiaukojimas Desvą įtikino ir akis atvėrė.
  Paprašė Desvas motulės Jūros, kad ir jį drugeliu paverstų,, kurio sparnuose slėptųsi visos jūros spalvos. O Kolumnėjai sparniuką priaugintų. Jūra, matydama savo sūnų vėl laimingą, išpildė jo prašymą. 
  Desvas su Kolumnėja laimingi skraidė po dangaus platybes, o piktadariai šešėliai žėmėj paskui juos sekiojo. Taip jiedu gyveno laimingai ir ilgai (tiek, kiek drugeliams gyventi skirta).