Žinok

Našlaičių žiedai ašarom nerieda;
teauga ten, kur jas pasodinai;
nulinksta stiebas, o tu net negirdi.
Toliau keliauk
keliauk aplink užburtą ratą,
ieškodamas kampų
kol man neatsibos
stebėti dangų, ne tik rytinių atšvaitų.
Žinok:
voratinklis - trapesnis už pirštus
ir smėlyje išnyksta pėdsakas
kai tik panyra oras po padu,
o numestas akmuo - paliks duobutės žymę,
toj vietoj buvęs gyvis - virs fosilija.
Nubrauk peiliu per stiklą
matomus vaizdus - jis neprakiurs;
tik šlapią žvilgsnį, tetrukusį sekundę
išpilsiu tiesiai ant savų delnų,
sustingsiu zvimbiant bitei,
kad nesužeistų man akių,
cukrinė užmarštis ją tik sulaižys.
Vis stoviu - gaminu šešėlį,
stiklinį burbulą keliu
ties siekiančios rankos aukščiu
ir suksiu palei horizontą,
ieškodama nematomų žmonių.
Nemesiu - nesuduš,
tik garsas veltui vertins tylą.