Jis tyras bet yra aukščiau
nei mano suvokimas
įsirėžia, tas dangus
ir taškas.
Taip nepasitikėjimą
ir kuklų dusulį prieš
užmiegant išlaisvinu,
o už taško –
debesys, kurių nesuregiu,
ir dar mintys sunkesnės,
vis judresnės ir svetimesnės,
beveik kaulavaisių
odelės, įtrūkstančios.
Taško viduje jaučiu
silpstant akis, nebeįžiūriu
kas vyksta po nosimi.