-Įvedimui-

Patyrimas – geriausia, nors ir labai sunki mokykla.
                                                                                    (Sai Baba)


Patyrimu reikia dalintis. Kiekvienas yra vertingas. Savo, laikau nors tuo, kad tik artėjant prie 50, pradėjau stebėtis neišmanymu. Priminsiu – geriausia mokytis iš svetimų klaidų.
Pradėjo erzinti priekaištas – kalbėk, kad ir mes suprastume, ypač, kad viskas jau parašyta. Norėdamas išmokti, nors kalbėti, nutariau man artimas mintis (nė vienos nelaikau sava) konspektuoti ir net analizuoti.
Kiek juokinga, plunksnos imasi akmentašys, bet šis užsiėmimas leidžia grįžti prie nebaigtų svarstyti temų, ir ką gali žinoti, gal ateis mintis, verta iškalti akmenyje. Įsitikinau, kad skaldyti akmenis yra vaikiškas žaidimas palyginus su darbu sutramdyti, įvertinti mintis, dar sunkiau suteikti jai formą.,, Medžiai – poemos, kurias žemė užrašo danguje. Mes kertame juos ir paverčiame popieriumi, kad užrašytume savo tuštybę” – šie Kahlilio Džibrano žodžiai taikomi ne tik man. “Anksčiau knygas rašė rašytojai ir vis jas skaitė, dabar rašo visi, tik mažai kas skaito” (O. Vaildas). Jeigu šis popieriaus pundelis, sudegintas proto ar širdies, išskirs nors spindulėlį šilumos, autorius taikys tai pasiekimu. O gal…
“Daug kalbėti apie save yra galimas būdas pasislėpti” (Nyčė). Daug nuo ko ir visaip stengiamės, bet… O kaip su visur Esančiu? Savo maldai: - Dieve, duok jėgų ir laiko, - pridėjau – pažinti Tavo didybę!
“Nuolat mąstyti apie kadaise padarytas klaidas ir bausti save badaujant  - kvailystės požymis. Tai labai vaikiškas būdas pasitaisyti. Kokia prasmė kankinti kūną, jei kaltas protas” – pasijutau gavęs smūgį žemiau juosmens ir suklupęs dar girdėjau: - “Didžiausia nuodėmė – suvokus tiesos, teisingumo bei doros svarbą negyventi pagal šias vertybes”. Mėginimui atsitiesti stiprybės teikia: “Iš visų ligų, kankinančių žmoniją, mažiausiai pavojinga susirgti Dievu” (Sai Baba).
Ir iki mūsų atėjo mada rašyti išpažintis. Jei pavadinsime nuodėmes vienu žodžiu – baime, nors ir sunku tai pripažinti, esu bailys. Šis rašinys turi trumpą, bet pakankamai skausmingą istoriją. Pirmas impulsas buvo – tema apmąstymui, nesugebėjęs vienos išskirti, pavadinau” Bijau mirti nesuprastas”, bet bijoti pavargau ir nesiruošiu nuleisti rankų. Taip pat vadinu šį darbą kontroliniu ir galiu laikyti tradiciniu. Temą, paprastai, pasirinkdavau pavasarinio badavimo metu. Vienu metu, paragintas parodyti jį leidėjui, suskaičiavau atskirus eskizus, pavadinau juos “Septyniolika pavasario akimirkų”, bet tai juokingai mažas skaičius ir nors baimė mirti nedaug tesumažėjo, jau žinau, kad niekad jo nebaigsiu. Užrašęs vietoj pavadinimo savo vardą, palieku Jums spręsti ar jį pateisinu; bent jau suprasite kaip baimė mirti kinta. 
Vis kritiškiau žvelgdamas į dabartį, dažnai abejoju teiginio, kad Dievas sukūrė žmogų pagal savo pavidalą, teisėtumu. Taip sakydami, mes Jį dažniausiai kompromituojame. Abejonės priežastis: - kaip gali lygintis Jo nepažinęs? To išmokyti norėjo  Sūnus, bet…Madinga jį deklaruoti, o kaip siekti ir pasiekti, kad Jis viešpatautų?
Pasakyta: - nuostaba yra išminties pradžia. Deja, šiandieną daugiausia kalbama apie pabaigą, ir tiek daug, kad beveik susitaikėm, nesivargindami rimčiau pagalvoti. Nuolat abejoju, verkti ar juoktis iš dabartinės situacijos. Rekomenduoju antrąjį variantą; man tai dažnai pavyksta ir pro ašaras.,, Pažinimas nebūtų toks patrauklus, jeigu jo siekiant netektų patirti daug gėdos” (Nyčė). Dėl savo gėdos norėčiau kaltinti gyvenimo aplinkybes, bet, patikėkite, tai nepasiteisins. Jas reikia ir būtina keisti; keisti ne aplinkybes, keisti pačiam. O kaip?
A. Einšteino rekomendacija – viskuo abejoti patinka, bet tikiu, žymiai patogiau gyventi neabejojant Vienu. Kaip, apytikre tvarka, rutuliavosi ir tvirtėjo ši mintis, norėčiau ir parodyti. Pateiksiu pasenusį, ir vis sparčiau senstantį ieškojimo pavyzdį, tik eilinį kartą perrašydamas pridėsiu prie kiekvienos pasirinktos, pamėgtos, vertos dar kartą apmąstyti  temos, po Nyčės strėlę, tai yra, bandysiu atspėti, kaip jis pasakytų apie mano požiūrį.
Nemylėti Nyčės reiškia nekęsti filosofijos. Manau, daugumos jis nesuprastas, dar  daugiau, net nenorinčių. Asmeniškai, kol kas nerandu mielesnio oponento diskusijai.
Jeigu kils noras diskutuoti su manimi – apsidžiaugsiu; diskusija vienija. Ginčytis beprasmiška; ginčą gali išspręsti  tik trečioji jėga. Jos pasireiškimo būtų – aibė. Dažnai tai įvairios traumos (įspėjimas), ligos (pasekmės). Sunkiai įsivaizduoju, ar galima jų išvengti, belieka tik tikėti, kad jos yra pagydomos, nebus beprasmiškos. Vienas, mano liguistumo požymių, - esu prie šių užrašų prisirišęs; gaila numesti, neradus skaitytojo. Todėl dažnai  tariu  mes, nes niekada neskyriau ,,mano” nuo ,,mūsų”. Labiausia norėčiau, kad pastebėtumėte ko trūko, o svarbiausia, ko trūksta.
Nuolat, grįždamas prie šio darbo, lyginu jį su prastai susuktu filmu. Norėjau, kad būtų dokumentinis, o išėjo romantinis. Neįsižeisiu, jeigu išeisite vidury seanso. Dažnai scenarijaus autorius nesutaria su režisieriumi. Visgi, jeigu nutarsite pažiūrėti dar kartą ir papildysite scenarijų savo vaizdiniais, reikš, kad Jis gadino popierių ir gaišo laiką ne veltui.
Pavadinus tai – pažinimo kelias, vienintelis jo originalumas – įmantrus. Įspėju, kas kartais tiko ir tinka man, kitam gali būti pražūtinga. Pasak vienos merginos (spėjau įsimylėti, bet nespėjau užsirašyti vardo) – patyrimas pirma išbando, o tik po to moko.
Neišsigąsiu, jeigu nutarsite iš manęs pasišaipyti, nes argumentai, motyvuoti savo įsitikinimus, ne visi pakankamai išnešioti, kaupiu jos atkakliai, gal tik ne visada nuosekliai. Nuliūdinsit, jeigu skaitydami žemiau pateiktas scenas, nustosite šypsotis. Visus troškimus vien išvardyti nerealu, nekalbant – realizuoti. Bet šis procesas vadinamas  - gyvenimas.