Prarasti radiniai

Atradimuos poruojasi debesys.
Ant gandrabrydžio pasagos tirpsta.
Springsta priedainiu varlės suglebusios –
diriguoja voratinkliais skirpstai.

Skauda žirgui atolo – į rudenį.
Susirinksiu ir aš savo daiktus:
ir žalius, ir Dievulio apskrudintus.
Pasirodymas vasaros baigtas.

Nesiskirsto žiūrovai, vis trinasi:
užsimerks – išsinešiu estradą.
O po to eksponuosiu vitrinose –
nepametęs savęs ir neradęs.

Eisiu gal vakarop: apsirūpinau,
bet nenoriu būt pirmas, nei antras.
Pasitrauk iš manęs liepos lūpomis,
atsispirk kaip birželyje gandras.

Varva gervės, saulėtekio kasomos,
rasomis ašarotomis mirga.
Na, ir kas, kad danguj radau pasagą:
grįšiu dar paieškoti ir žirgo.