Kitą kartą buvo laiminga musė.
Ji džiaugės viskuo: temperatūros svyravimais, taifūnais, Titaniko atsitrenkimu į Aisbergą, karu Vietname, badu Afrikoje (į Afriką ji nuskrisdavo gana dažnai, nes mėgo stebeti vaikus, geriančius vandenį iš Nilo). Tai nebuvo pikta musė, anaiptol. Galbūt ją geriau vadinti muse optimiste, muse išradinguole. Mat ji visuomet, visose visose situacijose rasdavo kuo puikiausią išeitį ir matydavo tik gerąsias puses. (Rožinių akinių ji nenešiojo).
• Jei, lietui lyjant, ji neturėdavo skėčio – bėgdavo per balas ir taškydavo vandenį taip aukštai, kad sušlaptų posparniai. Kūno šlapumui susilyginus, ji save apšaukdavo „šlapia višta“ ir imdavo besaikiškai kvatoti.
• Jei, susmulkintą riestainį mirkant piene, jo gabaliukai pasileisdavo ir visai nepanašėjo į tai, ką musė tikėjos valgyti, jaunuolė imdavo skrieti aplink puodelį su šaukštu delne ir šaukti: „Kam košės?! Kam manų košės su aguonomis?!“ Suskrisdavo visas pulkelis skrajūnų iš netoliese esančių apylinkių (visi padarai, kurie skraido, iš tiesų neturi kulinarinės gyslelės. Taip, sutinku, kad musės akys išvirtusios ir gana gyslotos, bet tai ne tos gyslos, kurių reikėtų. Be to, jos irgi turi savo istoriją, bet apie tai – kitą kartą).
• Jei, vazelinu patepus lūpas, imdavo lipti kaklo plaukai (juk žinai, kaip nemalonu, kai lūpos apsivelia pūkeliais nuo žieminių pirštinių), mūsų herojė tikrai nesijaudindavo, o užsimerkdavo arba, dar geriau, išjungdavo šviesą ir įsivaizduodavo, kad ką tik pabučiavo žiurkėną Tilį. (Dauguma vaikų jau darželyje turi išskirtinį draugą ar draugę, kuriam nešioja paslaptigus jausmus širdyje. Žiurkėnas ir buvo tas išskirtinis musės draugas, tik niekas to nežinojo. Net ji pati).
• Jei, einant pro duris, jos petys pakrypdavo ne į tą pusę, kurią reikėtų, ir musė stipriai užsigaudavo, ji tiesiog sušukdavo „jau, men“ ir trenkdavo jam atgal.
•Jei, rugsėjo pirmąją mokytojai nešant gėlę, rankoje likdavo tik jos kotelis, draugužė tik valiūkiškai nusijuokdavo ir prisegdavo žiedelį sagučiu arba garsiai užtraukdavo dainą, kuri pirma ateidavo į galvą (dažniausiai tai būdavo G. Storpirščio „Gėlė ir vėjas“). O dainos, tiesą sakant, po vieną nevaikščioja. Todėl po to ateidavo „Saulės kliošo“ „Pasivaikščiojimas“, o kartais net A. Kaniavos „Atšilusi musė“. Bet pastarąją mūsų veikėja labai retai dainuodavo garsiai. Vis netikėtai susivaržydavo, nes manė, kad tokį stebuklą dainuoti gali tik turintys gražų, stiprų balsą. (Mūsiškė nedrįso ir dėl to, kad ponas Andrius šią dainą sukūrė būtent jai. Na ir kukli ta musė buvo!).
Kuklumas žmogų puošia. O musę? :]


sniegine_stogena



