Ežiukas Kuris
sėdėjo pakratėje,
prie Didelio Miesto
Mažo Upelio,
lukšteno jie riešutus,
valgė ir kramtė,
skaičiavo Avis,
kur prie vandenio kiūtino,
tikėjo Pasauliu,
tuo dideliu burbulu,
ir audė mintis
apie Katino mantiją,
apie vakaro žarą
ir mėlio vaiskumą,
dienas po rytojaus
ir Kramtomą Gumą.
Ežiukas Kuris
pažinojo Grenlandiją,
jautė Gyvenimo
saldų kartumą,
Mylėjo tą Saulę
ir proto aiškumą,
ir dievą, ir džiazą,
ir Lovos Minkštumą.