Taduko kuprinė

Labai labai seniai gyveno toks berniukas, vardu Tadukas. Jis turėjo didelę kuprinę, kurioje knibždėte knibždėjo pieštukų, trintukų, liniuočių, flomasterių, šratinukų ir dar daug kitų mokyklinių reikmenų, nes Tadukas buvo geras mokinys ir mėgdavo piešti. Kartą Tadukas išvažiavo ilgesniam laikui atostogauti, tad jo kuprinės niekas nelietė. Kaip tik tada vaiko mokykliniame krepšyje ėmė dėtis visokie keisti dalykai.
Kad ir kaip bebūtų mums keista, bet  berniuko mokykliniai reikmenys atgijo. Dabar jie galėjo judėti, kalbėti ar net krėsti visokias išdaigas. Vieną vėlų vakarą nei pieštukas, nei trintukas, nei liniuotė niekaip nesugalvojo, ką įdomaus jiems nuveikti. Buvo taip nuobodu, jog jie sumąstė patį keisčiausią žaidimą, koks tik galėjo šauti į galvą. Mokykliniai reikmenys nutarė pasiginčyti, kuris labiau reikalingesnis. Pieštukas iškart stojo į pirmųjų gretas.
-Aš…Aš reikalingiausias, - juk manimi Tadukas visada nupiešia tiek daug gražių paveikslėlių,  - tarė pieštukas.
-Ne, aš reikalingiausias,  - juk berniukas, padaręs klaidą, visada ją manimi ištrina, net ir tavo keverzones, pieštuk, - prabilo trintukas.
-Ne, ne tu reikalingiausias, o aš, - juk manimi vaikas naudojasi norėdamas nubrėžti tiesią liniją, - įsiterpė į ginčą ir liniuotė.
-Jūs niekam tikę, palyginus su mumis, juk Tadukas taip gražiai spalvina savo piešinius tik mūsų dėka; be spalvų paveikslėliai būtų liūdni ir niūrūs, - vos iškišę galvas iš kuprinės ginčijosi ir flomasteriai.
-Ne, reikšmingiausias esu aš, - juk vaikas visada manimi rašo laiškus draugams, rašinėlius ir kitus dalykus, be manęs jis tikrai neišsiverstų, - gyrėsi šratinukas.
Bet jis nespėjo pabaigti savo pagyrų, nes, išgirdęs tokį juokingą ginčą, iš kurpinės išsirioglino ir senasis matlankis.
-Ko gi čia dabar pešatės kaip maži, nejaugi neturite, ką veikti? Eitumėt geriau pasnausti. Beje, jūs visi esate reikalingi ir nepakeičiami. Prisimenu, kai ir aš toks jaunas ir visas dar nuo dažno naudojimo nesusibraižęs buvau, tai ir mane šis klausimas taip pat labai kankino. Dar kartą sakau: “Jūs visi esate be galo reikšmingi”. Nejaugi nė vienas neprisimenate, kaip Tadukas su jumis kiekvienu gražiai elgiasi, saugo, nelaužo ir visada pasideda į vietą, o nenutrenkia bet kur. Jūs visi jam padedate piešti, trinti, spalvinti, braižyti, rašyti, berniukas be jūsų pagalbos tikrai neišsiverstų.
-Taip, gal jis ir teisus, - susimąstė mokykliniai reikmenys.
Tik baigę ginčytis, visi jau ruošėsi grįžti į savo įprastas vietas, bet iš kuprinės išsikapanojo grakščiosios šukos. Taduko šukelės buvo tikrai nuostabios, tiesa, senos ir joms trūko kelių dantų, bet Tadukas jas labai mėgo. Dantų šukos neteko, kai vaikas bandė sušukuoti savo senąjį pliušinį meškiną. Tačiau grakščiųjų šukų niekas nemėgo, nors ir gerbė, nes tik jos buvo tikrų tikriausios rafinuotos damos. Tosios ponios net nesiruošė artintis prie kitų, mokykliniai reikmenys buvo joms per prasti pašnekovai. Tuomet pieštukas nutarė pabendrauti su šukomis ir išdrįso prie jų prisiartinti, juk draugauti su damomis būtų didžiausia garbė, kuom negalėtu pasididžiuoti joks kitas kuprinės gyventojas.
-Laba diena, grakščiosios šukelės, gal prisijunksite prie mūsų būrelio? – nedrąsiai domėjosi pieštukas.
-Ką jūs, kaip jūs drįstate! Mes juk damos ir prie tokių prastuolių net nesiartinsime, tai mums būtų pernelyg pavojinga. Malonėkite ir jūs pasišalinti! – rėkte išrėkė pasipūtusios šukos.
Po tokių ponių protrūkio vargšas pieštukas daugiau nė nebandė susidraugauti su šukelėmis. Tad savo laimę susipažinti panoro išbandyti trintukas, bet ir jam pasipūtėlės vos galvos nenurovė. Vėliau su šukom pabendrauti užsimanė ir šratinukas. Ik nespėjus jam arčiau prieiti, grakščiosios šukos ėmė beprotiškai klykti, tad vargšui šratinukui teko atatupstam grįžti į draugų būrį. Kiti jau net nebandė kalbinti išpuikusių šukelių. Mokykliniai reikmenys ir vėl ėmė kažką tarpusavyje aptarinėti, o į šukas niekas nebekreipė dėmesio.
-Gal padarykime Tadukui staigmeną, - pasiūlė liniuotė; parašykim jam gražų spalvotą laišką, kai jis sugrįš, labai apsidžiaugs suradęs laiškelį ant savo stalo.
-Puiki idėja! – pritarė liniuotei ir kiti kuprinės gyventojai.
Taigi visi kibo į darbą. Flomasteriai spalvino baltą popieriaus lapą, pieštukas piešė įvairiausias gėlytes, vingiavo linijas bei rombelius, šratinukas dailiai guldė lape raideles. Visi buvo taip užsiėmę, jog net nepastebėjo, kad laikas grįžti atgal į kuprinę. Į Taduko kambarį užsuko mama. Ji labai nustebo, kai pamatė, kad visi pieštukai, trintukai, liniuotės bei primargintas popieriaus lapas išsimėtę po visą vaiko kambarį. Berniuko mama pamanė, jog turbūt Tadukas išvažiuodamas atostogauti nesusitvarkė savo daiktų, juk jis taip skubėjo pas močiutę į kaimą. Mama pakėlė nuo žemės pasipūtėles šukas, o vietoje jų ant stalo padėjo naujut naujutėlaitį šepetį. Pasiėmusi senąsias šukas, vaiko mama išėjo iš kambario. Turbūt jos atsidurs šiukšliadėžėje, kur tikrai jau nebeturės prieš ką puikuotis savo keliais belikusiais dantimis.
Kai tik kambaryje stojo tyla, naująjį Taduko šepetį apspito smalsieji mokykliniai reikmenys. Gal jis nebus toks pasipūtės, kokios buvo grakščiosios šukelės? To reiktų tikėtis.
Geriau su visais bendrauti draugiškai, gerai sutarti ir nesvarbu kaip atrodo daiktas, juk svarbiausia - koks jis gali būti mums brangus, nors ir paprastas. Saugokime ir mylėkime savo daiktelius.