O blakstiena iškrinta penktadienį.

Mano namuose daug paveikslų, kurių personažai lygiai dvyliktą valandą išlipa iš savo rėmų ir eina į virtuvę gerti arbatos arba "Jack Daniels" viskio. Jie apačioje kalbasi ir visiškai nebijodami, kad juos išgirsiu, ima garsiai kvatoti, kai kokia XIXa. ponia išrėžia kokį nors nepadorų juokelį. Tie personažai visai kaip žmonės, jiems spaudžia šlapimo pūsles, rikiuojasi į eilę prie tualeto, todėl stebiuosi, kaip aš galiu sakyti, kad gyvenu vienas kaip katinas, kai mano namuose zuja dešimtys žmonių, kuriems iki šiol niekas nesugalvojo vardų.
Kartais imu slapta geisti, kad palėpeje kaip Dorianas Grėjus slėpčiau savo portretą ir tuomet galėčiau tuo pačiu metu būti dvejose vietose: tįsoti lovoje ir kartu su žmonėmis iš paveikslų maukti viskį ir dalyvauti jų diskusijose apie pasenusius ir visiems dabar jau aiškiais tapusius dalykus.
Dažnai pagalvoju kas būtų, jei jų nepaisydamas išeičiau į sodą, gal jie užrakintų duris ir manęs nebeįleistų į nuosavus namus?
Prakeikti aristokratai.
Bandau nustumti juos, pasinerdamas į savo tylą.
Kažin, kodėl kai rašytojas nebeturi apie ką rašyti ima taurelė po taurelės maukti viskį? Ar jis tikisi, kad apgirtusiam žmogui į galvą ateina daug genialių minčių? Vargšas, tuomet turbūt, kol parašo knygą tampa beviltišku alkoholiku.
O aš nors ir joks ne rašytojas, o tiesiog mąstytojas, bandydamas savo sedėsena pamėgdžioti graikų filosofus, neturiu nė dėmelės ant nekaltybe kvepiančios savo sąžinės, suprantu, kad niekuomet nenusidėdamas darbais, aš dar labiau nusidedu savo mintimis, apie dviračiu važinėjančias mergaites ir visiškai nepridengtas jų kūno linijas mano glėbyje. Aš nusidedu keikdamas savo kaimyną, kai įsivaizduoju jo žmoną, savo įkvėpėją, pareinančią nuogą iš dušo į miegamąjį ir bandančią suvilioti savo vyrą, net jei ir šis nerodantis susidomėjimo, kaip rąstas toliau tįso lovoje ir meldžia, kad šis spektaklis kuo greičiau baigtųsi.
Aš nusidedu, nes žinau, kad aš į tokius jos spektaklius išsipirkčiau abonementą.
Tai pasakykit man ar nepadorios mintys ir ponas Vulgarumas yra mūsų ydos? Ydos, kurios anglimi juodina mūsų sielą ir sąžinę? Ar ydos yra greitkelis į pragarą, kur tavęs laukia velniški malonumai?
O galbūt pragaras yra visų paslapčių žinojimas ir negalėjimas jų niekam papasakoti ar apie jas padiskutuoti? Sakykite, ponas Viešpatie, ar malonumus sukūrėte todėl, kad dangus netaptų perpildytas ir kodėl vienas nesvarbu kokio pobūdžio malonumas kainuoja  vietą rojuje?
Taip, taip visi malonumai tik po mirties. Seksas be kūno, kai nejauti partnerio netolygaus šnopavimo tau į ausį, seksas, kai nereikia jokių apsisaugojimo priemonių nuo gyventojų pagausėjimo, galų gale seksas, kai krenti nuvargęs nuo dvasinės euforijos ir žiūri į partnerės akis taip, kaip kažkada spoksodavai į jos krūtis, kaip į du tuoj išsiveršiančius ugnikalnius.
Sakyk, ar tai yra tikrasis malonumo skonis?
Baik juokus, nėra malonumo be nuodėmės sakau sau.
Apačioje esančiame hole stovi fortepijonas, kuriuo niekuomet negrojau, nes nemokėjau ir iki šiol neišmokau, negana to pirkau jį panelėms pianistėms, kurios mane visą laiką ypatingai žavėjo stipriais į mirties panašiais pirštais, kažkas juo grojo.
Grojo Bethoveno "Menesienos Sonatą" ar tai kokį Šuberto kūrinį.
Sunkiai galėjau įsivaizduoti, kaip kažkas nematomais pirštais liečia mano klavišus. Tuos, kuriuos liečia tik nekaltos mergelės, nežinančios, kad visos užsukusios į mano būstą, paragauja nuodėmės ir išeina susitepusios pirštus mano plaukų kvapu. Valio, vadinasi ir jų kelias į dangų užblokuotas.
Kelias užblokuotas, bet yra apylanka per pragarą į rojų. Tik aš niekaip nesuprantu, koks idiotas taip sugalvojo apmauti žmones.
Liūdnomis akimis žvelgiu į langą, o gal pro jį ir atrodau toks pat nekaltas, koks atėjau į šį pasaulį. Neklausiau mamos, koks vėjas tuomet pūtė ir ar mane pasitiko saulė. Juk tai nėra žinios, reikalingos sužinoti ką nors apie save ar savo ateitį, svarbiau yra žinoti, kada paskutinį kartą nusičiaudėjai ir pametei blakstieną, neduok Dieve, tai įvyko šeštadienį, juk kaltės jausmas tave persekios visą savaitę (nesvarbu, kad tai vyksta visą trumpą mano gyvenimą), o jeigu dar ir šeštadienį sustojo laikrodis, tai tau vaikine, sako būrimas, reikėtų ypatingai saugotis moterų. Na taip! Saugotis to, kas sudaro mano gyvenimo pagrindą. Jau geriau tapsiu kunigu, nei leisiu naktis vyrų glėbiuose.
Keista, kad neliepia saugotis kaimynės, nes ji gali sudaužyti man širdį.
O žinai ką? Man nusispjaut, tegul ji ją sudaužiusi sušluoja į šiukšlinę, nes nieko nėra vertingesnio už jausmą, kad gavai tai, ko trokšti, kad turi dar vien trofėjų vienišo, juodo katino trofėjų kolekcijoje.