Tu - paukštė raiboji nakties,
Bekvapėm mėnulio akim.
Narvelyje vario vielos.
Palapinėje mano, kursai
Karavanų kieme prekiauja
Kilimais kritusių plaukų
Nuo jaunos galvos
Dėl senų minčių
Kalbinu tavo gimtąja paukščių kalba
Manding tu kartais mane supranti
Atsakai man linksėdama galvą.
Neinant prekybai, kai groju
Smėlio driežams ir gyvatėms
Girdžiu ir tave švilpiniuojant.
Man regis, kad tu žinai –
Tai esmi tikroji mano kalba.
Iš tavo bedugnių akių išskaičiau –
Lauki, kada paskutinis plaukas iškris
Tu žinai – tokią dieną išeisim
Prie vandenis nešančių upių sraunių
Užaugęs ant smėlio, žolėj išsitiesiu
Sulaužysiu narvą gyvųjų gijų
Ir paleisiu pakilt tave iš krūtinės