Žudančios žvaigždės

Žvaigždės nėra arti
Jos nekenčia viena kitos
Nenori būti uždengtos kitų žvaigždžių ryškesnės šviesos
Norėtų gyventi santarvėje
Bet visada į paviršių iškyla jų tuščia garbė
Ir pabėgęs pavydas parbėga vėl

Spindi raudona spalva morgo grindys
Ką tik vėl atvežė žmogų
Per ilgai žiūrėjusį į dangaus spinduliukus
Skelbimas lakraštyje -
Realybė nepanaši į Jūsų Pasaulio eksizą

Aš sapnavau šiąnakt
Kad buvau aukštai danguj
Aš mačiau kaip žvaigždės gesina vienos kitas
Aš mačiau kaip jos nepasidalija nužudytosios mėsa
Kada mėgina atsiriekti didžiausią kąsnį sau
Jos užmiršta viską
Net ir save
Jų ryškumas yra taip pat ir jų nykumas
Ir jos šaltos
Kaip ir Tavo kūnas
Ir jos yra tuščios
Kaip ir Tavo akys
Jos yra silpnos
Pamėgink susikauti su jomis
Laimėsi
Dalelę jų niekšybių ir pasiskolinto skausmo