Kartais beeidamas per gyvenimo upę žmogus prieina krioklį ir atsistoja virš jo skardžio ant akmens. Ateina laikas asispręsti: ar šuoliuoti dedant milžiniškas astangas nuo akmens ant akmens ir taip ramiai praeiti šią kliūtį, ar nerti stačia galva žemyn tikintis, kad neišsitėkši ant apačioje o purslais asislėpusių uolų.... Tačiau yra ir trečias variantas.... tereikia pasirinkti kuo aštresnę briauną ir pasidžiaugus šia paskutine diena, išsitėkšti ant jos....
Ar turi žmogus teisę pasirinkti pastarąjį variantą? Ar teisus jis palikdamas tuos kuriiuos myli ir tuos kurie jį myli??? Ar ištiškimas ant tos uolos ir nutraukimas saitų rišančių su kitais reiškia, kad esi savanaudis, galvoji tik apie save ir kad net jų visai nemylėjai? Toks žmogus iškart yra apšaukiamas kaip beprotis. Iš kart sakoma, kad jie sirgo kuo nors ir ieškoma kaltų, priežasčių kodėl taip buvo pasielgta.
Tačiau ne jiems tai suprasti!!!!!!!!! Kas tau belieka daryti, kai gyvenimas praranda savo skonį, savo spalvas. Kai pavargsti nuo ryto, dienos, vakaro. Kai atsibosta valgyti, gerti, miegoti. Kai nieko nebepasitiki, kai matai, kad viską ko galima tikėtis iš gyvenimo jau patyrei. Čia manau, kad Jūs pasipiktinat: “Kaip tiekos metų, galima suvalgyti visą gyvenimą ir pajusti jo skon?” Jūs pasakytumėte: “vaike.... tai ką tu patyrei, ką pasiekei tebuvo iliuzija... Pasižiūrėk atidžiau! TU nieko nepasiekei, koks buvai kūdikis toks ir likai.!!!!!” Tačiau Jums atrėščiau..... Tai nėra iliuzija... tai - kaip knygos turinys, kuriame nusakoma kas laukia toliau. Perskaičiau tą turinį... ir nieko gero neradau. “Meilė” - skleidžia džiaugsmą trumpai, vėliau tai būna “meilė” pro skausmo ašaras. Pagarba, pripažinimas - o!!!! tai dar labiau žeidžia. Tu esi pripažįstamas kelių žmonių, kurie tave gerbia ir kuriuos tu gerbi, jie klausia tavo nuomonės, tu - jų. Tačiau.... tokių asmenų tėra dešimt, o iš paskos velkasi dar tūstantis kuriems tu esi tik raškažis kuris šikną drasko. Jiems terūpi kaip apspjauti, paniekinti, sutrypti.... Ar verta garbė viso to??? Aišku, galima teigti, kad mokslas, žinios yra gyvenimo pagrindas, tikslas ir da velnias žino kas. Tačiau kuo daugiau sužinai, tuo daugiau iškyla neatsakomų klausimų, tuo aiškiau tau matosi, kad nežinai nieko. Labai paprastas pavyzdys: manau, kad esate lankęsi normalioje skaitykloje. Kaip manote, kiek vienam stalčiukyje yra kortelių su knygos pavadinimu, autorium ir t.t.? Dešimt, dvidešimt.... Kiek tokių stalčiukų yra vienoje spintoje? Dvidešimt, kiaturiasdešimt.... O kiek tokių spintų stovi patalpoje??????? O dabar įsivaizduokite kiek ten kortelių.... Manau, kad viso gyvenimo neužtektų perskaityti visoms joms. Taip, dabar Jūs galite pridurti, kad nebūtina lysti į visas žmonijos žinias, užtenka studijuoti vieną kokią tai sritį. Pavyzdžiui ekonomiką. Tik pradėjęs moytis šį dalyką susiduri su filosofija - tai apibrėžimas kas tai per mokslas ta ekonomika? Kiekvienas garsus ekonomistas turi savo apibrėžimą, tam, kad asirinkti vieną iš jų, turi susipažinti su visais tais žmonėmis, sužinoti jų praeitį ir kas juos privedė prie tokios išvados. Pradedi lįsti giliau ir giliau, ir giliau po kiek laiko pamatai ,kad tyrinėji nebe ekonomiką, o psichologiją ir t.t.
Pripažįstu, kad pasaulyje gražiausia yra gamta ir draugystė. Tikra draugystė dar vis šiek tiek ir prilaiko žmogų nuo galutinio sprendimo ir net kartais nušokus jį nukreipia toyn nuo uolos, ar net vėl gražina gyvenimui spalvas. Tačiau ir čia iškyla problemos. Reikia atskirti kuri draugystė tikra, o kuri tėra iliuzija. Tai lemia labai dauk. Jei užsikabinsi ant iliuzijos, tai ji ne tik, kad negražins gyvenimui spalvų bei skonio, bet tave dar ir nustums nuo to krioklio.
Gamta. Taip tai nuostabiausias pasaulyje dalykas. Ji tavęs neagaus, nepasityčios ir net truputį supykus, po kiek laiko vėl atsigaus. Vienintelis kelias dabar, būtų sugrįžti į Jos glėbį.... Tačiau ši visko pilna civilizacija mus taip išpaikino, kad mes nebeįsivaizduojame gyvenimo be pinigų, elektros, peilių, vonios, komiuterio ir dar daug daug dalykų, kurie įsiėdė iki mūsų genų.
Tai va, kiekvienas žmogus turi savų priežasčių išsitėkšti ant uolos. Ir mes palikti ar tiesiog šiap išgirdę apie dar vieną tokią gyvenimo auką, NETURIME TEISĖS JOS SMERKTI!!!!!! Ji pasirinko savo kelią.... Mes tik galime suprasti, kad mūsų artimas gali lygiai taip pat pasielgti... ir kai jis prieis tą krioklio skardį mes nebeturime teisės kištis. Tegalime neleisti jam prieiti to skardžio, o jei jau tai atsitiko, nepalikti to žmogaus vieno. Neįkyrėti jam sakiniais: “Nu paklausyk, palauk tu dar, geriau pagalvok ką darai. Pagalvok kaip kausis tavo artimieji...” ir t.t. Bet mes turime tyliai ramiai išsiaiškinti kaip jį ištraukti iš to liūno. Sugražinti jo gyvenimui spalvas ir skonį. Tai nelengva. Gerai jei žmogus leidžia prie savęs prieiti, o jei ne?
Kiekvieno mūsų prigitinė teisė nbūti vienam. Kad ir koks keistas žmogus yra, jis privalo turėti draugų.... Taip.... dabar galima pasakyti: “Žmogau, pagalvok ką sakai. Pagal tavo teigimą aš privalau susidraugauti su kiekvienu asmeniu ar pan.? Tai nesamonė.” Jūs iš dalies būtumėt teisūs. Neprivalote piršti savo draugystės per prievartą, užtenka to, kad jūs rūpinatės savo artimu, kitu žmogum. Jei eidamas pro šalį, kito neapspjaudot, ar tiesiog nustatęs ledo miną praeinate, o būnate šiltas. Jei turite geros nuotaikos, pasidalinkite ja su kitais. Te nebūna ji vien jūsų, o tuo labiau jei matote, kad kažam sunku, padėkite. Pasižiūrėkite į akis ir nusišypsokite. Arba net nutaikę progą prieikite ir užkalbinkite. Jei tai darysite nuoširdžiai, suveiks. Na dabar pas Jus maišosi mintys, kad kaip galima gatvėje pamačius nuliūdusį žmogų prieiti ir užkalbinti jį. Taip tai sunku. Tačiau žmonės yra kaip tinklas. Jie vienas su kitu surišti ir jei Jūs perduosit savo šilumą asmeniui kurį ažįstate, gal jis ją perduos kitam, kurį jis ažįsta ir t.t. Iškart sumažėtų išsitėškelių....
O jei turite draugą, labai gerą draugą kuris jau stovi ant skardžio, ir tai žinote, telieka tai tik tarp jūsų. Pasistenk, būti šalia jo pačią sunkiausią akimirką ir gal tau pavyks jį gražiai perkelti į kitą krioklio pusę. Tačiau jei asmuo jau šoka, tai... tai... čia sunku ką nors pasakyti... Norėčiau pasakyti atsisveikink su juo ir nesikišk, tačiau taip pat norėčiau pasakyti sugribk jį už plaukų ir trauk į viršų.... Pastaruoju atveju, gali jam vėl sugražinti gyvenimą, arba pasmerkti jį gyvenimo pragarui....
Stebėk tave supančius žmones, nebūk jiems tik ledas ir neteks daryti šio pasirinkimo. Jei negali dalintis savo šiluma su vienais, dalinkis su kitais.
Viską apibendrinant, bet kuris žmogus turi teisę nušokti. Kiekvienas žmogus gali būti sualaikytas. Tačiau ne jiega, o skonio ir spalvų sugražinimu....


Tokeiito


