Vartai

Eina moteris pro vartus. Šalia, keliais žingsniais atsilieka berniukas. Ji apsirišusi juodą skarą. Vaikas, nešinąs mantą stengiasi neatsilikti. Jie abu juda tiesiai. Toli, pačiam gale teritorijos jų kelionės tikslas. Jie eina kartu. Daugiau nieko nėra, tik jie ir šio ėjimo galutinė stotelė. Jų neharmoningas, nesinchronizuotas kojų dėliojimas sufleruoja trūkumą  detalės... kažko, kas turėtų juos jungti, elemento nebuvimą, kuris neleidžia pavadinti jųdviejų harmoninga visuma.

Jie prieina smėlio kauburėlį. Moteris klaupiasi ir ranka pasemia balto smėlio. Jis toks pat kaip ir tą dieną, kaip ir toje vietoje kur jie susipažino. Ji ėjo jūros pakrante, o jis aptaškė ją vandeniu. Sakė, kad netyčia, atsiprašė... O po to ištarė tuos lemtingus žodžius:  t u  b ū s i  m a n o  g y v e n i m o  m o t e r i s.  Ji ne kartą buvo girdėjusį šiuos žodžius, bet tai buvo pirmas kartas, kai jie privertė suvirpėti jos širdelę. Moteris bando prisiminti kiek dienų nuo to laiko jie praleido atskirai... Negali dabar nei vienos prisiminti...  Jie visą likimo skirtą gyvenimą praleido kartu. Žodis kartu turbūt net netikslus būtų... Po pažinties, iš karto jie tapo viena savastim. Iki susitikimo jiedu buvo dvi, ieškančios viena kitos vieno didelio objekto dalys. Tik kartu jie tapo pilnavertišku organizmu – žmogum!

Kodėl aš turėjau likti viena, pusbalsiu kalba moteris. Kodėl aš turiu kentėti ir čia klūpėti?

Jai rieda ašara skruostu. Didelis sūraus vandens lašelis, kuriame atsispindi greta stovinčio berniuko bejausmis veidas. Tačiau po šia dirbtine išore slypi kai kas gaivališkesnio. Jo įstabus žvilgsnis įsirėžęs į ant kryžiaus prikaltoje kortelėje įrašytus metus. Dabar jis sąmonėje prie datų dėlioja žodžius: pradžia... pabaiga. Keičia juos vietomis: pabaiga pradžia... Jis taip perstatinėdamas stengiasi visą savo dėmesį sukoncentruoti į vieną tašką. Jis žino, kad jam reikėtų prieiti prie moters ir apkabinti. Bet negali. Kažkas viduje trukdo jam tai padaryti. Užsitęsęs dėliojimas pradeda įgauti kažką prasmingo. Visi šie dviejų datų ir žodžių pertvarkymai yra pažintis su gyvenimu. Bendrosios formulės, kuri galėtų viską paaiškinti išvedimo pradžia. Dabar jis taip galvoja. Paika mintis!.. gal... bet jis nori atrasti dėsnį, kuris dar neatrastas. Savo dėsnį ir sau pačiam.

Tęsia dėliojimą toliau... Tarp pabaiga ir pradžia įdeda abi datas. Paskui po pirmo skaitmens įrašo pradžia, o prieš antrą pabaiga...

Jo mintys nutrauktos nuo to, kas čia vyksta. Jis po truputį pasineria į savo pasaulį, kuris bent jau trumpam suteikia saugumo jausmą.

Moteris iš lėto pradeda kelionę keliais aplink kryžių. Ji ranka lygina smėlio kraštus. Jos judesiai tokie švelnūs, kad rodosi, jog ji nori paliesti kiekvieną smėlio smiltelę. Tai tarsi paskutinė glamonė, atsisveikinimas su kauburėliu, jo sunaikinimas savo pačios rankomis. Ji tyliai murma maldą. Tačiau galva nėra tuščia. Joje skamba muzika. Jųdviejų šokis. Jai prieš akis tarsi sklando jie dviese, o ausyse vis nuolat pasikartoja dainos žodžiai – mano kelias...

Baigusi kelionę aplink kauburėlį ji atsistoja. Ir turbūt pirmą kartą pažvelgė į šalia stovintį berniuką, į jo įbestą vienan taškan žvilgsnį. Moteris žengė žingsnį link jo. Sustojo. Pajuto dvelkiantį šaltį ir nebeįstengė prisiartinti. Atsisuko atgal į kauburėlį. Pusbalsiu, bet be galo skausmingai tarė: Atsiprašau. Ji prisiminė kaip pylė šį smėlio kalną. Prisiminė kaip tąkart keikė susipažinimo dieną, kaip giliai širdyje sau sakė, kad geriau niekada nebūtų sutikusi šio vyro, ir, kad geriau niekada nebūtų jie buvę kartu, kad jei viską būtų žinojusi, nebūtų sutikusi būti jo gyvenimo moteris.

Berniukas žengė arčiau kauburio ir pasėmė saują smėlio. Dabar jis galvoje žodžius pradžia ir pabaiga pridėjo prie savo gimimo metų. Galiausiai, kaip ir prieš tai, sukeitė žodžius vietomis. Gavo elementarią išvadą: viskas taip pat, ta pati prasmė, jei sukeisime žodžius vietomis, jei juos sudėsime šalia ar patalpinsime tarp jų datas. Ir nesvarbu ar viena data ar dvi, bet prasmė visur ta pati. Berniukas iš pasemtos saujos subėrė naują kauburėlį. Po to švelniai sulygino ir dabar jau abiem rankom pradėjo naikinti smėlio kalvą.

Moteris stovėjo tik, ir žiūrėjo. Šį kartą ji jau nieko jam nesako. Nebedavė pastabos nelipti ant smėlio, neliesti jo rankomis. Leido po truputį ir jam prisidėti prie kalnelio sulyginimo...