Tęsinys (5)

Visgi susirankiojau visą savo drąsą ir pasakiau jam iš ryto. Bandžiau jam paaiškinti, ko jis tikisi iš ateities. Ir kad į jo rytojų aš neįsirašau.
Tik kad jis neišgirdo manęs. Ir dar nudžiugo supratęs, kad aš - silpna moteris, kurią reikia globoti. Žodžiu, tapo aišku, kad jo neįtikinsiu. Teliko viena išeitis – išvažiuoti.
Po dviejų savaičių. O kol kas viešėti, mėgautis Egiptu, į kurį galiu ir nebesugrįžti, ir geranoriškai toleruoti Sašos dėmesį. Dar, dar ir dar suvokti, koks jis puikus žmogus. Vyras.
                                                        ---
Paskutinį sykį jį mačiau Aleksandrijoje. Mojau jam nutolstančiame nuo kranto laive.
Jis taip pat mojo man... Išlydėjo į tėvynę keliems mėnesiams pataisyti sveikatos.
Sašos siluetui išblukus, giliai įkvėpiau ir nuo piršto numoviau žiedą žalia akele. Lengvai nuslydo, - buvau sulysusi, - ir įkrito į vandenis.
Arogantiška atrodė jį pasilikti. Visiškai nesinorėjo, kad jis atitektų kitai. Taigi pasirinkau paprasčiausią tarpinį sprendimą.
Kaip ir vyliausi, pasidarė ramiau. Žinoma, jaučiausi kalta, tačiau ne čia, o ten ant ano kranto, likusio praeityje. Net didžiavausi savimi – atsilaikiau, kaip šventieji kankiniai, gundymo malonumu.
Malonumas – ne tik mylėti, bet ir būti mylimai. Pasilikau kitą malonumą- prisiminti, kaip to atsisakiau. Nes įtariau, kad nepateisinsiu kito žmogaus lūkesčių. Argi ne teisi buvau?
Teisi, todėl viską reikėjo galutinai baigti, nepaliekant vietos neaiškumams. Šios kelionės metu planavau parašyti laišką, įtikinamesnį nei žodžiai. Išsiųsti jį Jeruzalėje. Užbrėžti dar vieną storą brūkšnį ir ... gyventi toliau.
Patogiai isitaisiusi kajutėje pradėjau:

„ Brangus mano Saša,
Dėkoju likimui mus suvedusiam ir labai nenorėčiau rašyti to, ką toliau perskaitysi. Tačiau tu turi žinoti, kad aš tavęs... “

Žadėjau parašyti „nemyliu“. Negalėjau.
Gerą valandą prasėdėjau pykdama ant savęs. Griebiausi minties apsieiti be šios frazės. Tačiau toks variantas netiko, kadangi visa kita laiške turėjo būti tik vienintelio „nemyliu“ įpakavimas, mano supratimu švelninantis tiesą. Gal tada parašyti trumpai, pvz., „viskas baigta“? Tik kam tada reikalingas laiškas? Juk artimam žmogui taip sausai nerašoma.
Dar kiek pasinervinusi, nusikeikiau ir kritau į gultą. Keista, bet miegojau giliai ir kietai, o atsibudau pažvalėjusi.
Iš Jeruzalės telegrafavau, nusikračiusi visais skrupulais:

„Daugiau nebenoriu tavęs matyti. Ačiū už viską. Marija“.

Ir ko čia jaudintis? Su savim jau nešiojuos vieną šmėklą, kam ją keisti nauja? Kur dėsis senoji, vienintelė tikra, bet nenusisekusi meilė mano gyvenime?
Manau, kad Turajevas plojo katučių. O aš išdidžiai iškėliau galvą, nes labai vertinau pastovumą. Ypač savyje.
                                                  ---
Po dviejų metų sužinojau, kad Saša vedė ir ruošiasi tapti tėvu. Tikiuosi sutiko moterį, padariusią jį laimingą. Džiaugiausi, kad laiku pasitraukiau. Bendras mūsų gyvenimas nebūtų užpildęs atskirų mūsų sielų tuštumų.
Tačiau tos pačios dienos vakare, linksminantis kolegos suruoštame vakarėlyje, nei iš šio, nei iš to,  susigraudinau. Pamenu, kaip verkiau ant Tumo peties. Pavėluotomis, bet nuoširdžiomis ašaromis. Kartodama: „Ar tu laimingas? Ar tu... “.
Nors gal tai buvo tik organizmo reakcija į alkoholį, kurio seniai bebuvau vartojusi.