Paklydėlis šerniukas

Senai senai vienoje girioje, prie nedidelės pelkės gyveno pakrūmėje šernų šeimyna: mama šernė, tėtis šernas ir trys broliukai šerniukai. Vieną dieną mama šernienė ir tėtis šernas nutarė eiti paieškoti maisto pietums, o vaikučius palikti trumpam vienus namuose.
- Mano mieli vaikeliai, mes su tėveliu jus paliksime vienus namuose, o patys eisime maisto pietums paieškoti, - aiškina mama, - būkit geri, nebėkite toli nuo namučių, žaiskite gražiai ir nesipeškite!
- Gerai, mamyte, mes elgsimės gerai, - tarė šerniukai.
Taigi mama šernė ir tėtis šernas išėjo.
- Ką veiksime, broliukai? – klausė vienas iš mažylių.
- Bėkime į kiemą pažaisti futbolo, - atsakė kiti du šerniukai.
Kaip tarė, taip padarė. Išėjo trys berniukai į pievelę prie pelkės žaisti futbolo. Susirado patį didžiausią eglės kankorėžį ir pradėjo taikyti į pasigamintus iš šakalėlių vartus.
- Aš pataikiau, man taškas! – rėkė vienas.
- Ne tu, o aš! – šaukė kitas.
- Ką jūs abudu kalbat, tai aš įmušiau įvartį, - aiškino trečias.
- Mama prašė nesipykti, žaiskim gražiai, - galų gale pasakė vienas iš šerniukų.
Taip mažyliai išdykavo, kol netyčia vienas kankorėžis nuo per stipraus smūgio buvo nusviestas kažkur į krūmus.
- Aš surasiu mūsų kamuolį! – sušuko vikriausias šerniukas.
Mažyliui nesinorėjo lįsti girios glūdumon, bet jis nenorėjo pasirodyti prieš broliukus nedrąsus, todėl pasiryžo. Šerniūkštis kyštelėjo snukutį į vieną krūmą – kamuolio nėra, prasibrovė į kitą – irgi nėra. “Gal jis kur toliau nuskriejo” – tyliai mąstė futbolininkas. Taip jis beieškodamas savojo kamuolio nuėjo taip toli nuo pelkės, kad nebegirdėjo broliukų kriuksėjimų. Tik tada jis suprato, jog pasiklydo. Išsigando vargšas mažylis ir pradėjo verkti.
- Ko tu taip gailiai raudi, vaikeli? – klausė girių karalius briedis.
- Kaip man neverkti, kad aš bežaisdamas su broliukais, pasiklydau, o dabar neberandu kelio namų link, bars mane tėtis ir mama, kad nepaklausiau ir lindau į miško tankumyną, - gailiai tarė šerniukas.
- Na, o kas gi tavo tėveliai? – domėjosi raguotis.
- Mano mamytė šernė, o tėtis – šernas, mes gyvename prie pelkės, - kukčiodamas atsakinėjo vargšas paklydėlis.
- Aaaa, aš pažįstu tavo tėvelius. Eime, aš nuvesiu tave pas juos, tik nebeverk, - pasiūlė briedis.
- Ačiū, dėdule briedi! – net pralinskmėjo mažylis.
Tuo tarpu mama šernė ir tėtis šernas jau buvo grįžę, nešini pietumis.
- Mamule, tėtuk, broliukas dingo, - tarė išsigandę abu šerniukai.
- Kaip dingo, jūs juk žaidėte drauge? – sunerimo tėveliai.
Šerniukai papasakojo visą istoriją kaip dingo jų brolelis. Vargšai šernai labai persigando, nes puikiai žinojo, kokie pavojai gali tykoti mažo šerniuko girios glūdumoje.
- Mamyte, tėveli, žiūrėkit, kas ateina, ten krūmokšniai juda! – Sušuko vienas iš šerniukų.
- Tai dėdė briedis ir mano sūnelis! – apsidžiaugė mama šernienė.
- Mama, tėti, aš taip išsigandau, kai neberadau kelio atgal, - pasakojo paklydėlis mažylis.
- Ačiū tau, briedi, kad grąžinai man sūnų, esu tau be galo dėkingas, - dėkojo tėtis šernas.
- Nėra už ką, mielas drauge, tavo sūnelis labai protingas vaikas. Iki pasimatymo! – atsisveikino briedis, miško karalius, ir dingo girios tankmėje.
- Aš niekada nebenorėsiu vienas eiti toliau į girią, - tarė mažylis.
- Gerai, kad supratai sūneli, jog blogai padarei, nepaklausęs mūsų, o dabar eime pietauti, turbūt visi labai išalkote, - pasakė mama šernienė.
Taip visa šernų šeimyna vėl buvo kartu: laimingi, sotūs, patenkinti, besidžiaugiantys savo namų šiluma bei vienas kitu. O ir mažyliai šerniukai turėjo iš ko pasimokyti, jog pavojinga eiti vieniems į girios tankmę.