Jei nusičiaudėji antradienį...

Tamsu. Kaip ir kiekvieną vakarą rūkau balkone, įsivaizduodamas, kad man nuo to geriau, aš įsivaizduoju, kad žudydamas save jaučiu palaimingą euforiją, surakinančią mano kūną ir iššaukiančią drebulį.
Drebu ir girdžiu, kaip skamba tyloje mano dantų kalenimas, jaučiuosi tarsi kokioje kalvėje, kur kalviai veidais, raudonesniais už pačią jų kaldinamą geležį, juda ta pačia trajektorija – ranka aukštyn, žemyn, aukštyn... Primena tai ir mano blogus įpročius, bet aš leisiu jūsų gašliai ir į stiklainį užkonservuotai fantazijai paspėlioti kokius.
Rūkau kaip ir kiekvieną vakarą tuo pačiu laiku ir tiek pat laiko. Matau į kiemą einančią kaimynę, kadangi rūkydamas nelabai turiu apie ką galvoti, tai pradėjau svarstyti, iš kur parkeliauja ši daili moteriškaitė, kieno lovą ji paliko atvėsti, o gal aš tik nematau, gal ji visa nusiverkusi, jos veide matosi nubėgęs tušas, bet ji džiaugiasi pasiekusi savo kiemą ir galėdama jaustis saugi. Ji visdar ėjo kiemu, o iš mano plaštakos per visą kūną perbėgo šiurpuliukas ir užstrigo kažkur kojos nykštyje. Įsmeigiau žvilgsnį į kaimynės nugarą ir vedžiojau jį stuburu aukštyn paskui į apačią, tai lėtindamas, tai greitindamas tempą. Ji sustojo ir apsidairė. Žinojau, kad manęs tamsoje nesimato, joje šviečia tik mano uždegta cigaretė, galvojau, gal pajudinti ranką ir ji pamanys, kad tai jonvabalis savo bespalvę lempą užpakalyje pakeitęs į raudoną.
Keista, bet mano kaimynė turbūt taikliai šaudė, nes mano žvilgsnį pagavo iš karto ir aš pajutau, kad širdis ėmė plakti smarkiau.
Pagalvojau, kad gal mes su ja turime nemokamą telepatijos liniją ir pradėjau mintyse ją kviesti į savo lovą. Juk tu tokia sušlapusi ir gležnutė, tavo plaukai turbūt kvepia lapės guoliu, man buvo nesvarbu, kiek kartų per savaitę tu pakeiti lovą ar žaislą joje, tiesiog šiąnakt bijau miegoti vienas, sakiau jai.
Bijau, nes lauke lyja ir milžiniški lietaus lašai beldžiasi į mano stogą, tarsi turėčiau įleisti juos vidun. Bijau, nes žinau, kad mano kaip ir kiekvieno iš mūsų namuose slepiasi milijonai graužikų, visokių parazitų ir bakterijų. Visur tik purvas, mėšlas ir šiukšlės. O labiausiai man baisu, nes dažniausiai namie būna tylu kaip kapinėse ir aš prabundu, kai tariuosi išgirdęs, kad kažkas ant žemės išpylė porą tuzinų stiklo karoliukų. Po velnių baisu taip, lyg matyčiau save šikantį veidordyje.
Aš nenoriu užmigti nepaglostytas.
Nė nepastebėjau, kaip žavi tarsi drugys kaimynė įplasnojo į savo namą, pas savo vyriškumu negalintį net jai nuogai esant pasidžiaugti vyrą, pas savo paauglį sūnų, kuris užsiima onanizmu po antklode priešais ant sienos kabantį nukryžiuotą Jėzų Kristų, pas mažametę dukrelę, kuri po 23h įsijungia Tv1000 ir susidomėjusi stebi nuogus kūnus, kurie velnias žino, ką išdarinėja.
Bet prieš vakarienę visa šeima, paslėpusi savo nuodėmes po apatiniais, sėdasi prie stalo ir meldžiasi Dievui, dėkoja už dar vieną nuostabią dieną ir už tai, kad jų stalas nėra tuščias (ir niekada toks nebus).
Ar mano kaimynė jaučiasi laiminga?
Galbūt taip, nes ji nežino visko apie savo šeimą ir net apie pačią save, juk ji kasvakarą nusirenginėja priešais langą, esantį palei mano balkoną. Ir ji puikiai žino, kad stebiu ir kartais fotografuoju, bet ji jaučia malonumą, aš tai žinau.
Ir dar žinau, kad vieną vakarą ji grįždama iš darbo, kuris, beje, baigėsi prieš nepilnas keturias valandas, pasuks į mano, o ne į savo kiemą, paskambins į duris ir pasakys, kad pamiršo raktus, o namie nieko nėra, nors aš puikiai matysiu, kad visur dega šviesos, bet pakviesiu ją užeiti ir pasiūlysiu arbatos su balzamu.
Galbūt tai atsitiks rytoj, kai manęs nebebaugins keli vienodu tikslumu tiksintys laikrodžiai, kai aš ir vėl rūkysiu savo susikurtoje vienatvėje, kai aš miegosiu ir ji kažkokiu būdu svajos atsidurti mano lovoje, kai mano lange užges šviesa ir namas paskęs tyloje...
Aš žinau, kad anksčiau ar vėliau ji vistiek ateis.
Galbūt tuomet man nebereikės skambinsi sekso telefonais ir prašyti, kad atsiliepusios merginos  verktų į ragelį, jog galėčiau jas paguosti, bet nors ir sumoku milžiniškas telefono sąskaitas, negaunu, ko noriu, o galbūt mano kaimynė verks man ant peties ir guosis, kad gyvena bevertį gyvenimą. Tuomet aš galėsiu pasijusti tikru vyru ir suteikti jai tvirtą paramą.
Ji kątik nusirengė ir išjungė šviesą, turbūt dabar įsirangys į vyro guolį ir klaus, ar šis girdi lietaus melodiją, o jis nusisuks į sieną ir suvapės, kad nori miego, taip ji dar vienu žingsniu priartės prie mano durų.
Nes aš puikiai girdžiu, kaip lietus lieknais pirštais skambina pianinu, girdžiu, kartais jis groja saksofonu ar gailiai griežia smuiku. Kiekvieną rytą pabudęs tikiuosi, kad galėsiu nebedėti skelbimo į laikraštį, jog parduodu mažai naudotą epiliatorių ir nebesulauksiu skambučių iš merginų, kurių visuomet klausiu ar yra ištekėjusios ir ar rado savo gyvenimo meilę, nes aš jos būtent taip ir ieškau, juk ji gali būti betkur, netgi kitame laido gale.
Tikiuosi, kad galėsiu užmigti vos padėjęs galvą ant pagalvės ir neprivalėsiu mąstyti apie tai, ko Dievas man nepadovanojo ir ko net nepaskolino. Tikiuosi, kad nugrimsiu į sapną ir imsiu tolygiai kvėpuoti nepritrūkdamas oro. Tikiuosi, kad vieną rytą pabusiu ir ji gulės šalia, užmerkusi savo linksmas akis ir aš galėsiu žiūrėti, kaip nuo mano pučiamo oro virpa jos blakstienos, matysiu, kaip ji nusišypsos miegodama ir žinosiu, kad šypsosi tik man, tuomet atsikelsiu ir nueisiu užkaisti kavos, kad ji pabustų nuo dieviškiausio kvapo žemėje ir apsvaigtų nuo mano artumo..
Aš žinau, kad nieko nėra nuostabiau už žmogų, kurio mintys priklauso tau.
Pastebėjau, kad kaimynės lange užsidegė šviesa, tai reiškia, kad jos vyras išeina miegoti į svetainę ant sofos, arba ji nebeapsikentusi atbėga pas mane, juk žino, kad nemiegu ir laukiu jos...